Žolėje neskęsta uogos, apstulbusi kaitra iš dobilų guolio semia rasą. Supančiotas dangus, ruošiuosi kelionei į debesis, ir suranda aukštas žuvėdras, pakilusias virš nepagaunamo miško. Pavargęs nuo raguvų tolių, paklydau šile, gaudau aukštas pušis, einu lėčiau nei lauko akmenys. Už paparčių slenksčio – oro durys, uždelstas piliakalnių atvirumas. Negaliu nuslėpti slaptų minčių. Pasviro prislėgtos dilgėlių akys, suskeldėjo beržyno grotos, išbridęs iš dabarties šešėlių, be jokių pastangų atsirėmiau į duobę.
Nukritau šalia aiškių gatvių kontūrų, ten kur susikerta pastatų kampai, kur purvinos grafičių kreivės piešia kitą miestą, nutįsusį šešėliais link asfalto šukių.
Vilnius 2015 m.