Nuragija. Laisvės gurkšnis

Esmė, kad Sala egzistuoja, Atlantida yra čia ir dar kažkur, kaip ir Šambala, tiesiog reikia tai pastebėti, lįsti gilyn... Sako, yra bent 10 000 nuragų, bet tik 7000 jau ištyrinėti. Argi?

Taip, Salos likučiai, iškyšuliai yra visur po truputį - Gobyje, Tibete, čia, Samių žemėse, Javoje, Balyje, Žalčiavoje, visur planetoje...

Strange days - pats tas... reikia durų, atveriančių kelią iš žinomo į nežinomą. Arba atvirkščiai... O čia iš ryto buvo apsiniaukę, bet, kaip visada, labai trumpai. Niekada čia nelyja, nors leidomės su perkūnija, turbūt gal ir būna kelias dienas metuose.

Manau, kad Senasis pasaulis tebegyvena toliau, palikęs (nusimetęs) savo griuvėsius, o išmintį ir jėgos vietas (galios vietas) palikęs toliau, nes jos niekur ir negalėjo dingti, gal tik persikėlė nuskendus saloms - Lemūrijai (tarp Indijos, Šri Lankos ir Indonezijos) ir Atlantidai. Buvo didžiulės civilizacijos, kurių palikuonių tikrai išliko (jei jau iš "Titaniko" išliko...). Stebiu keistą statulą, ir iki šiol neaišku, kodėl šis gigantas yra toks panašus į robotą. O jam, nustatyta, apie 3000, gal daugiau metų.

Gali būti, kad gigantai buvo Jūros Žmonės, šerdenai. Juos pirmąsyk paminėjo Ramzis II prieš 3300 metų. Gali būti, kad tai buvo baskų, etruskų protėviai. O gal ir ne. Gal tai į nebūtį, ar į paralelinę erdvę iškeliavusi nežinoma civilizacija.

Nuragijos gyventojai buvo Senosios Europos, dar nesivadinusios Europa gyventojai. Ir mes galima prisiliesti prie to, ką jie paliko. O paliko daug vien Sardinijoje...

Guru Guru išjungė diktofoną. Kam jis kalba? Ir kodėl? Pastalėje liko pavargusios kojos, batai, prilipę prie lentų lako. Ant stalo neobliuota stiklinė. Vynuogių sultys ir pustuščiai žodžiai, nutilus mintims, Guru Guru išjungė ausis, ir nejučia užsnūdo.

Prie stalo sėdėjo Dravenis ir tradiciškai gėrė žalią arbatą.

- Guru Guru, tavo kalbos tai tik griuvėsiams neįtikę žodžiai... Čia niekada nelyja, o tu bandai į surūdijusį kibirą surinkti lietaus lašus...

- Draveni, nejaugi mes nieko nesužinosime apie Atlantidą?

- Kai švelnus pušų vėjas galanda pušų spyglius, mes minkštais samanų patalais brendame iš bruknių uogyno... Atlantida kaip poezija pasirodo ir dingsta, lieka tik medus, apkartintas arbatos. Apsidairyki! Kambaryje – laukas, lauke – kambarys, mikliai šoka supainioti baldai, sutryptos grindys žingsniuoja iki pat sienos, toliau nėra kur eiti, tik atsigręžti atgal, į pradžią.

Guru Guru pabudo. Niekas nepasikeitė: stovi sienos, guli grindys, nepastebimai skrenda lubos, maištauja atviri langai, tvenkiasi įelektrintas oras.

- Įkvėpęs laisvės gurkšnį – uždusau, - nusijuokė Guru Guru.

Sardinija, po apelsinmedžiu, kažkada