Nuragija. Laiškas iš Atlantidos

Miesteliai be pavadinimų (kiek meluoju - su neįsimenamais pavadinimais), jų daugybė, visur maži žmogučiai, tupi senukai ant laiptukų kaip žvirbliai prie bažnyčių, parkeliuose, šalia žaidžia vaikai.. Juos supa kalnai... Žolė, žalia, gražu, avys, visada saulėta... Turbūt taip atrodė Atlantida, todėl buvo paliktas bent lopinėlis jos, kad žmonės ATSIMINTŲ, ką padarė. O ką, nežinia. Prieš 3500 metų veikęs miestas-nuragas viduryje turi šulinį, kuris, be kitų dalykų, skirtas apeigoms, Deivės Motinos ir Dievo Tėvo, Šeimos garbinimui. Čia nebuvo kruvinų apeigų, tiesiog nedidukai žmogeliukai (joks šiuolaikinis žmogus turbūt negalėtų apsimauti jų šalmų), nors būta ir gigantų, milžinų, kolosų, dvimetrinių, ir kas jie tokie, niekas nežino... Apskritai, niekas nieko nežino. Nors atrodo, kad visi viską žino. Ir  gyvena daugybėje mažyčių miestelių, gražių kaip pasaka... Su Nuraxi... Baruminis... Nuraminis... Aristanis... Caralis... Tai tikrieji pavadinimai, nors ir ne lietuviški. Nuramina...

Saulė, saulė, saulė, jaukūs kalnai, žmogus pravažiuoja dideliu vežimu pilnu žalio šieno. Vienas kitas labai liesas (o gal tiesiog raumeningas?) arklys, rudas. Piemuo su avimis... Laistomi laukai slėniuose tarp kalnų... Siaurutės gatvelės... Miestelis kiekvienas, turintis po kokius 2000 gyventojų, turi ir savo policiją, gaisrinę, greitąją, miškininkus, paminklus, šunis... Jokios agresijos... Visi tiesiog gyvena... Nieko nelaukia, nieko nesitiki, šypsosi, ramiai gyvena...

Ar aš sapne? Ar Nuragija yra sapne?

Guru Guru perskaitė savo parašytą laišką, išgėrė nuostabios espresso kavos puodelį ir kartu su Mylimąja iškeliavo ieškoti dar neatrasto nurago. Dar vieno iš maždaug 7000.

Sardinija, 2015 m.