Nuragija. Milžino pirštinės

Įdomu, kad iki šiol taip ir neaišku, kas jie. Kažkam atlantai, kažkam dar kažkas. O jie net savo namus turėjo, tiksliau, vietas, kur rastos gigantų skulptūros. 3000 metų boksininkai atrodo kaip terminatoriai, atsiradę tartum iš niekur Viduržemio jūroje. Dar nebuvo graikų, bet jau buvo paslaptingieji Egipto žyniai. Gigantų kapai gerai žinomi Sardinijoje. Gal todėl ir dabar būtent čia galima rasti naujausią Gentle Giant albumą, o milžinai tebegyvena iki šiol?

Žaliu traukinuku (tren verde) jie nuvažiavo per keistus klonius, kuriuose iš visų pusių buvo matyti keisti bronziniai kariai, pravardžiuojami boksininkais. Niekas nežinojo, kas jie tokie.

- Šiuos monumentus pastatė, kai nebuvo karų, nebuvo priešų, nebuvo šiuolaikinės, agresyvios žmonijos... – mąstė Guru Guru, - bandau prisiminti ir nerandu tinkamų žodžių... Svyruoja seifo raktai, ir troškimais premijuojami popieriniai aitvarai. Lauže nedega visažinio kaukė, nedega basos pėdos. Nepaguodžia trumpalaikiai metalo riksmai, ryškios neono gyslos. Aš bėgu į centrą, kuriame yra taškas paruoštas ne sprogimui, bet visatos skriestuvui. Sukandęs dantis brendu į smėlį ir deklamuoju akmenims eiles, ieškau miražo laiptų, ir noriu užlipti iki pat pakeistų debesų.

- Mielasis, pažvelki, ant kupė grindų guli milžiniškos odinės pirštinės...

- Tai boksininko pirštinės, - nustebo Guru Guru.

Į kupė įžengė aukštas žaliukas.

- Du metrai ir penkiasdešimt centimetrų, - nustebo Guru Guru.

- Teisingai, toks mano ūgis, - patvirtino milžinas, - atiduokite mano pirštines.

- Galite paimti, jos ne mano, - mandagiai pasiūlė Guru Guru.

- Išsigandai, atiduodi grobį! – sušuko gigantas.

- Nė kiek, mano ūgis du metrai ir keli centimetrai. Mano senelis buvo boksininkas!

- Puiku, geras varžovas!

- Mielasis, nereikia ringo, kovos, - išsigando Guru Guru Mylimoji.

- Mem, tai tik sportas, - abejingai konstatavo gigantas.

Pirštinės smaugė pirštus. Guru Guru prisiminė, kad šiandien suvalgė laukinę vilkauogę. Pirmoje eilėje sėdėjo keisti vaisiai ir uogos, ir linksmai klegėjo, laukdami žūtbūtinės kovos. Kas gi taps Sardinijos čempionu?

- Šiandien suvalgiau slyvą, - tarė braškė.

- O aš rinkau kritusius obuolius, - pasigyrė trešnė.

- Aš esu teisėjas! – sušuko obuolys, - daugiau pagarbos!

- Teisingai, - pritarė kriaušė, - mes visi esame vitaminai, ir turime sutarti...

Neaiškūs tipažai stebėjo rungtynes. Guru Guru Mylimoji padrąsinančiai pamojo ranka. Mušė prakaitas, varinėmis gyslomis tekėjo negyvas vanduo. Guru Guru spyrė į sieną ir ji pavirto metaliniu tinklu. Į sportininkus snaiperiškai nusitaikė TV kameros akis. Amžiaus kova. Spurdėjo ekranų pagauti žmonės, minkšti foteliai rijo žiūrovų skeletus. Eteris pakluso žiniasklaidos melui. Guru Guru atkando šokoladinės plytelės gabaliuką, ir piktai išspjovė. Plastilinas.

Guru Guru Mylimoji pakėlė milžino pirštines ir išmetė pro kupė langą. Jos nukrito ant žemės ir pavirto dviem betoninėmis varlėmis.

- Mieloji, mes skriejame laiku, neturėdami laikrodžių, tik sveikas šonkaulių rodykles.

Kelionė, kurioje Guru Guru išvengė kovos ir čempiono vardo.