Nuragija. Romanas

Pirmas laiškas

Sveikas, Guru Guru. Ačiū, labai įspūdinga nuotrauka, taip, labai tiktų knygos viršeliui, kurios dar nėra, kuri dar neparašyta... Kažkada aš sakiau, norint parašyti knygą, reikia įbėgti į paslaptingą kambarį, kuriame daug dar neparašytų knygų, čiupti pirmą pasitaikiusią po ranka ir sprukti atgal, nes jei užtruksi kiek ilgiau, pats pavirsi knyga... Labai daug rašytojų negrįžo iš TO kambario, ir pavirto knygomis, kurias mes dabar skaitome...
 
Atlantida niekur nedingo – ji pasislėpė nuo žmonijos ir mus stebi... O gal tai tik hipotezė, spėjimas, prielaida...
 
Aš ramus, nieko nerašau, bėga dienos, valandos, minutės... Bėga? O gal stovi vietoje? Nesvarbu... Neturėti tikslo yra žymiai sunkiau, nei turėti kažkokius siekius. Ir muzika pradeda prarasti skonį... Kartais tampu abejingas net muzikai. Ne kartą esu sakęs: „muzika mane nuvylė, muzika mane išdavė...“ Muzika nėra atrama, paspirtis, gyvenimo tikslas. Gyvenu be atramos, be tikslo, be paspirties...
 
Cituoju pats save. Negražu, bet miela... Noriu palinkėti Tau nepamiršti, kad Tu tik keleivis, kad kelionė amžina, ir kur Tu benuvyktum, Tu neatrasi to, ko Tu ieškai...

Dravenis

P.S. Nekreipki dėmesio į mano išvedžiojimus – jie tikri...

(Laikas ir vieta nenustatyta – ANA past.)

Antras laiškas

Draveni,

o aš tikiu, kad esu tame, kas liko iš Atlantidos, kai ji susinaikino dėl superdidelių ambicijų, aukštų technologijų, bet žemos moralės.  Dabartinė žmonija yra ant to paties susinaikinimo slenksčio, ir net nesupranta, kad žiūrėdamas į nuragą, kuriam tūkstančiai metų, ir kur kadaise virė gyvenimas, matau ryšį tarp dviejų pasaulių.

Žmonės gauna daugybę įspėjimų – religinių, mokslinių, rašytojai, fantastai kalba apie tai. Net visokie netikri pranašai. Bet didybės manija yra tiek apėmusi žmoniją, kad ji nesuvokia, jog jau yra gyvas lavonas, Nuragija, kuriai iki susinaikinimo, kaip ką tik pareiškė Stivenas Hokingas (Stephen Hawking), liko jau ne dešimtmečiai, o metai. Ateis galinga superrobotų, dirbtinio intelekto, autonominių ginklų komuna, kuriai žmogus nebus reikalingas. Ir vėl liks pastatai iš mūsų, kuriais po tūkstančių metų žavėsis kiti turistai.

Beje, kai pamačiau pirmąjį savo gyvenime nuragą, labai susijaudinau. Cuccuru Nuraxi. Ko gero, taip jaudinasi tėvas, pirmąsyk matydamas savo vaiką. Keistas palyginimas, bet panašiai pasijutau.

P.S. Ant šaligatvių čia visur mėtosi ką tik nukritę apelsinai, kuriuos (spėju) susirenka apsukrūs barmenai ir pagamina skanių šviežių sulčių spremuta. Galvoju, kaip gera yra nieko negalvoti, tik justi karštį, šaltį, šviežių apelsinų sulčių skonį. Bet mintys paveja. Ir jos stipresnės už negalvojimą. Kaip Tu ten, mielas drauge, šaltam krašte su šaltais žmonėm?

Guru Guru

2015 07 28, Casteddu

O buvo taip...

Guru Guru prarijęs milžinišką migdomųjų dozę pabudo šviesiame kambaryje. Šalia stovėjo aukštas vyriškis. Jo veidas buvo gerai pažįstamas, bet Guru Guru niekaip negalėjo prisiminti vyriškio vardo.

- Ir ką tu padarei? Nori pabėgti nuo savęs, atsijungti, nebūti, neegzistuoti? Nepavyks! – švelniai papriekaištavo vyriškis.

- Kur aš esu? - sutriko Guru Guru.

- Nuragijoje, - suminkštėjo vyriškis, - man laikas, turiu darbų... Tuoj ateis tavo draugė ir viską paaiškins.

Vyriškis ištirpo ore. Guru Guru nupurtė šaltukas. Nespėjo jis įvertinti situacijos ir apsižvalgyti, kai pasirodė jauna mergina.

- Mirtis! - pašiurpo Guru Guru.

- Tavo užsakovė... Detektyve, tu neįvykdei mano užduoties! Reikia darbus užbaigti! – pašaipiai tarė dama.

- Kokius darbus?

- Pažinti save, - švelniai tarė Mirtis.

Guru Guru pabudo operacinėje. Gyvas. Po pusvalandžio jį nuvežė į palatą. Netrukus atbėgo Guru Guru Mylimoji, Dravenis ir Giedrė.

- Ačiū, Dievui, - verkė Guru Guru Mylimoji.

Dravenis supratingai tylėjo.

- Nuragija... - ištarė Guru Guru.

- Žinau, - paslaptingai patvirtino Dravenis.

Išėjęs iš ligoninės Guru Guru kartu su Mylimają užsuko į Rasų kapines. Panteonas. Gyvų ar mirusių? Buvo šviesu ir šilta, todėl buvo sunku patikėti, kad Mirtis su aštriu dalgiu klajoja šalia antkapių ir mąsto apie naujus numirėlius. Guru Guru nusijuokė. Mylimoji pašiurpo:

- Brangusis, kas atsitiko? Ar tu sveikas?

- Po klinikinės mirties visada ateinama į kapines...Liūdnos mintys kapinėse kartais atranda dangų...

- Mielasis, pažvelk danguje tiek debesų...

- ...kad neliko žemėje man vietos, - nuliūdo Guru Guru.

- Tuomet važiuokime į kokią nors salą.

- Dangus ir vanduo... - nudžiugo Guru Guru.

- Eilės?

- Taip, mieloji, poezija pasirodo ir dingsta... Lieka tik medus, neapkartintas arbatos...

Guru Guru karštai apkabino Mylimąją.

- Ar tu žinai, kad numirti - neįmanoma?

- Žinau, mielasis, dabar žinau...

Temo. Palei kapinių sieną tvarkingai išsirikiavo šiukšlių konteineriai. Atskrido alkanos varnos.

- Ateis naktis, ir mėnulio akmuo perskaitys mano vardą. Mintinai iškalęs raides, palaidos tik duobę.

Vilnius, 2015 m.