Apie spindesį

Šviesos atspindžiai jos neskleidžia. Mokausi to saugotis ir tai suprasti. Mes neatėjome čia išmokti besąlyginės meilės. Mes atėjom iš jos ir į ją grįšim. Mes esame čia, kad išmoktume kur kas paprastesnių dalykų – laikyti(s) už rankų, nepaleisti nuojautų ir išjausti paprastą kasdienišką meilę. Meilę, kuri yra ir tą, kuri dūšta, tą, kuri nepatvari, nepatogi, nesuvaldoma. Mes nesam čia būti tobuli – tokie jau gimėm. Esam čia mokytis gracingai atsikelti po to, kad ir kiek kartų besukluptume. Klaidų darymo grožis ir šviesa, kurią randam randuose. 

Bet besąlygiška meilė? Ar tokia egzistuoja? Meilė yra. Ir to pakanka. Meilei nereikia būdvardžių ar kitų apibrėžimų ar tobulumo sąlygų. Meilė tiesiog yra ir jai tik reikia, kad būtum tu. Visa savo esatim. Kad (iš)jaustum, skristum, spindėtum, skaudėtum, verktum, užgytum, atsikeltum ir eitum toliau ir kad visa tai darytum, būdamas geriausia savęs versija. Nes to yra daugaiu nei užtektinai. Tu esi daugiau nei užtektinai. 

Nuostabiausia pamoka, kurią išmokau pastaruoju metu iš žmogaus, gyvenančio visai kitoj pasaulio burulo pusėj, yra tai, kad net dalykai, kurie neatrodo panašūs į meilę – vienišumas, pyktis ar net neapykanta – yra meilė, nes jie nuveda mus į sielos užkaborius, kuriems reikia meilės ir šilumos. Meilę irgi reikia mylėti. Meilė mus veda į atradimus. Visiškai taip pat, kaip mes vedam vieni kitus į tą niekada nesibaigintį stebuklą, spalvų paletę, kuri moko, ką reiškia būti išties mylimiem ir kad tas spindesys nesusideda tik iš kelių spalvų.