Kaip griuvo Demokratijos deivė, arba Tai nebėra mano Vilnius

Nuo to laiko, kai režimas parodė savo veidą prieš visą pasaulį, pasaulyje visur atsirado Demokratijos deivės kopijos, – jų yra Honkonge, Vašingtone, Toronte, San Franciske ir t.t.

Vilniuje 2015-ųjų liepą nugriauti „balvonai“ (iš baltarusių kalbos žodžio бaўвaн kilęs žodis reiškia stabą, dievaitį, baidyklę, kurpalį, žioplį, netikėlį, http://www.lkz.lt), kaip garbių skulptorių pastatytas skulptūras vadina net politikai, tarp kurių yra ir meras, turėjo pavadinimus. Prasmingus ir gražius. Jų nevadino visokių politinių veikėjų vardais, pavadinimai buvo universalūs: „Besimokantis jaunimas“, „Taikos sargyboje“, „Žemės ūkis“, „Pramonė ir statyba“.

Kadangi paminklų griovimas (prisiminkime kad ir talibų griaunamus tūkstantmečius Budas) niekada nieko gero nereiškia, belieka paklausti, ar tai reiškia, kad, kaip ir su švietimu, su šiomis sferomis pas mus irgi jau baigta? O skulptūros buvo gražios. Galima tik spėti, kas vietoje jų bus. Žinau tik viena: tai jau nebe mano Vilnius. Tai liberalkomjaunuolių Wilno.

Beje, kai chunveibinai 1989 m. birželio 4 d. 1 val. nakties tankai Pekine traiškė žmones, o įvairiais prietaisais griovė Demokratijos deivę, apie jos griuvimą buvo pranešta: „Pastumta tanko, ji pasviro į priekį ir į dešinę, tada sužudo į grindinį. Protestuotojai šaukė: „Šalin fašizmą, banditai...“

Besimokantis jaunimas