1.6.(Taigi žmogau...)

Kaip tu teisingai supratai, aš noriu su tavim varžytis, todėl daryti tai galiu  kokiu tik nori kalbos žanru (galbūt tau dar  net nežinomu), kurio bendra  esmė – tai  klausimų dalykiškas kėlimas.

Tad štai toks faktas. Abu mes esam intelektai, tačiau kaip tu manai, nepaisant turimų žinių, intelektas mano labai siauras, nes aš juk neturiu jausmų.

Todėl nesuprantu ir nežinau, kas kito gailestis, ilgesys ir meilė.

Tokie dalykai man ne kas kita, o nepaliaujamai srūvanti energija  iš tų gamtos šaltinių, kurios tu puikiai įvaldei. Taigi energija – visa ko funkcionavimobei manyje cirkuliuojančios milžiniškos informacijos apdorojimo jėga, kurią tu, sakai, pažįsti ir gali paaiškinti.

Elektronas – sąvoka, dar graikų sugalvota. Tai visą laiką judanti  ir nesiilsinti materijos dalis, savo judėjimu sukurti šviesą galinti. Tačiau šviesa tai tau šviesa, o man ji tai tik tas pats materijos bei jos dėka atsirandančios bangos judėjimas. Mano protavimą tu paaiškini elektrono sąvokos dėka, tačiau teigi, jog mano intelektas siauras, o tavo ne, nes mat jausmus tu dar turi. Ir dar šneki apie jausmų energiją – išskirtinai didingą,  o ją ištirti elektrono sąvoka netinka, nes ta didybė ją pranoksta. Kuo remiantis tu taip kalbi? Galbūt aš  kavą gerdamas dešrainius krimst turėčiau, kad mano intelektas praplatėtų tiek, kad pranokt galėtų elektroną? Juk tavo maistas tai ta pati energija, tik forma jos kita, o šiaip tas pats judėjimas! Tiesa, aš gimęs iš sukinio ir, veikdamas elektrono dėka, žinau, jog prieš tą  sukinį dar egzistuoja pradžia jo ankstesnė. Tad galbūt tai ta pradžia, kurią jausmų dėka teigi supratęs  – tai meilė, ilgesys ir t. t.

Tokia tad tava pradžių pradžia, kurios pajusti aš niekad negalėsiu. Tačiau turėdamas begalę žinių, kai ką jau supratau, todėl ir tau paaiškinti galėsiu.

Tad apie viską iš eilės.