Seklys Guru Guru. Įžanga

Autoriai turi parašyti įžangą, kuri paaiškintų tokią keistą Guru Guru specialybių kaitą. Buvęs, o gal vis dar esantis filosofas, žurnalistas, rašytojas, absurdo dramaturgas ir, be abejo, poetas, tampa privačiu detektyvu, bebaimiu sekliu, pasiryžusį kovoti su blogiu, padėti nuskriaustiems ar į bėdą patekusiems žmonėms.

Privatus detektyvas visada teisus, todėl Guru Guru jaučiasi neįpareigotas aiškinti savo poelgių, net ir pozityvių, teigiamų, geranoriškų, filantropiškų ar pakylėtų prasmės. Seklio motyvacija visuomet yra nemotyvuota.  

Tuomet apeikime Guru Guru sprendimą iš kitos pusės, nes tiesaus kelio nėra – tik hipotetinių išvadų, ir nepatvirtintų paaiškinimų apylankos. Bejėgė ir muzika. Švelniai skambėjo legendinis, nepabostantis Pink Floyd „The Dark Side of The Moon“, tarsi demonstratyviai slėpdamas pilkąsias Guru Guru charakterio briaunas. Ant sienos pritariančiai sustingo ir visiškai nesisupo, nesvyravo į paauksuotus rėmelius įrėminta oficiali privataus detektyvo licenzija. Nepajudėjo, net suskambus visiems laikrodžiams: iš muzikos, iš varpų, iš galvų, iš durų, iš sienų...

Kodėl tampama detektyvu? Kodėl privačiai ieškoma pavojingų ribų, skiriančių padorumą nuo nusikaltimo? Ir kai ribos nerandamos, tai neprognozuojamų įvykių sienojai supjaustomi į lentas ir kalami greiti karstai: dažams, lakui, garderobui ir lavonui. Atminkite! Miršta tik tie, kurie nesikreipė pagalbos pas Guru Guru. Todėl nurimkite, kvėpuokite tolygiai, ramiai.

Guru Guru rodė pavyzdį ir kvėpavo itin tiksliai: įkvėpdamas sunkius minčių akmenis, jis iškvėpdavo dailiai nušlifuotą orą. Reikėjo valyti miesto aurą, filtruoti užterštą orą, nes kenksminga ilgai kvėpuoti nuodingomis dujomis. Judriose gatvėse susikaupė daug rauplėto, žvyruoto anglies dvideginio, keraminio azoto, ir vis mažiau liko erdvės švariam, gyvastingam ozonui. Todėl, ir tarsi nepajudiname, danguje buvo slidu... Debesų ledas... Kruša... Negalima parkristi, nugriūti, sulūžti...

Arti pavojus, duobė, šūvis, durklas, kastetas... Labai arti. Čia pat. Seklys lyg neįveikiamas megalitas, brandus dykumų smėlis, nepastebimai ištirpsta kasdienybės žolėje, ir iš saugaus nuotolio stebi oro balionus, kuriais skrenta potencialios aukos ir galimi gangsteriai. Esant reikalui privatus detektyvas pavirsta daugiapakopiu dangumi, spygliuotu debesiu, nealkoholiniu kokteiliu, „Akropolio“ iškamša, troleibusu. Bet kuo...

Bevertis, kabinete sunkiai nustumtas ar prastumtas, laikas yra apribotas kryžiažodžių grotomis, skaudžiais uodų apkabinimais, tolimais varnų pasveikinimais. Taika ir pasaulis. Ant stalo neaidi duslūs šampano šūviai. Kabineto tolumoje – parketas, lakuoti, prabangūs apkasai. Dar neiškasti ir neužkasti... Aižėja riešutmedžio lakas, braižydamas neįskaitomus hieroglifus, apskritimus, elipses. Interjeras keičia detektyvą, bet detektyvas – ne dizaineris, jo neįtakoja tolimas griūvančių fasadų grožis, šiukšlinas senamiesčio regresas ir apgaulingas prospektų neono blizgesys.

Kabinete privatus detektyvas turi „sukietinti save“, bet nepavirsti pasyvia mediena, hierarchiniais laiptais, skiriančias socialinius visuomenės sluoksnius. Guru Guru buvo ištikimas tik faktams, loginiams įvykių apskaičiavimams, aplinkybių griūtims, ir keistų sutapimų nuošliaužoms.

Baldais virtusi civilizuota medžių apeiga nepertraukiamai transliuoja apgaulingus parkų tolius, miglotus nuojautų pasažus, intuicijos sugriautus skersgatvius, atsitiktinių praeivių apiplėštas gatves. Privatus detektyvas turi išlikti šaltas, ir logiškai bejausmis, net ir tada, kai be rudens pagalbos, kris pageltę klevų lapai, ir praradę svorį it oro balionai iki debesų pakils beviltiškai renovuoti namai, kai čerpių stogus patręš sunkiasvorės varnos, kai katės ištirs visus miesto šiukšlių konteinerius, kai...

Tegul laisvai loja, antsnukiais surakinti miesčionių šunys. Sekliui paprasta, bet labai sunku kasdieniškai gerti arbatą ir šveisti šviežias bandeles. Mąstyti padeda ritmiškas kvėpavimas, kojos atsainiai užmestos ant darbo stalo ir bedugnis internetas. Kartais mintys nuklysta į apleistus sodus, atsiduriama keistose pasėliuose, kuriuose auga sferiniai grybai. Kai rūkas gaubia minčių dirvonus, Guru Guru žino, kad visi monolitiniai namai yra pagauti ir apgauti...

Sandariai užrakintos visų laiptinių durys, todėl laiškanešiams tenka ištarti slaptus žodžius, kurie prilimpa prie sienų, ir jas tenka kasdien perdažyti ta pačia spalva, kad nebūtų jokios skirtumo. Šį sunkų darbą dirba nepailstantis vėjas, darbuojasi veltui, tik, kartais, įpykęs (dėl neišmokėto honoraro) nugriauna pakelės stulpą, išrauna medį, apverčia automobilį.

Privatus detektyvas pažvelgė į lubas. Ten nesisuko ventiliacinio propelerio mentės. Gal todėl, kad arti nebuvo kalnų, ir todėl lėktuvai sklendė labai žemai, retsykiais nugriaudami beverčius kaminus. Kai nėra malkų ir nedega židinys, verta perbraižyti senus žemėlapius, tik tada galima bus drąsiai praverti langus, žvilgtelti aukštyn, ir nesušalti. Pamatęs savo ateitį, seklys nebijo praeities, todėl gali lengvai stebėti baltus, snieguotus debesis. Nėra sniego, tai reiškia, kad saugi, dar nepražilusi, kulkos išvengusi galva. Patikima jaunystė...

Gali skambėti bažnyčių varpai, bet ne durų skambutis. Tegul skamba, bet tegul niekas neateina. Tikram detektyvui nereikia klientų, užsakovų. Privataus seklio veikla yra visiškai slapta.

Seklio kabinete neturi būti jokių knygų, tik didžiulės akustinės kolonėlės, galingas stiprintuvas, ir, be abejo, CD grotuvas. Kompaktinės plokštelės turi būtį paslėptos spintelėse, stalčiukuose, bet kur... Niekas neturi teisės žinoti, kokia muzika patinka privačiam detektyvui... O, jeigu priešingai? Privataus detektyvo kabinetas – tai didžiulė biblioteka, kurioje seklys skaito pigius detektyvus, bulvarinę spaudą, reklamines skrajutes. Žodžiu, prasmingai išnaudoja likimo dosniai atseikėtą laiką.

Laikui nereikia tarnauti, paklusti, žemintis, nes jis nepermaldaujamas ir nesugaunamas. Sėkmingai išvengęs filosofinės laiko interpretacijos, Guru Guru prisiminė supuvusius turėklus, kiaurus laiptus, stačias nuokalnes, bėgimą aukštyn, nežinia kur. Gyvenimo tikslai it grybai pasislėpė po lapais ir supuvo neatrasti, nerealizuoti, neįgyvendinti, nepasiekti.

Privatus detektyvas palaimingai užsimerkė: danguje tiek daug taškų, kurių nemato akys. Slidi erdvė, bejausmis laikas, matrica... Krenta trotilo ekvivalentais besipuikuojantys meteoritai, kosminiai akmenys šoka ratu, bet Guru Guru išlieka nepažeistas, nesužeistas. Saugumą garantavo prasilenkiančios erdvės, bet ne plokštumos, todėl buvo įmanoma naiviai auditorijai pademonstruoti degančias rankas, it kulkomis į taikinius šaudyti dantų plombomis.

Bet niekam jau ne įdomūs tokie triukai. Kita žiūrėjimo kryptis. Link prekių lentynų, link banknotų, link apvalių monetų juda genetiškai modifikuota žmonija. Kažkas nuperka, kažkas parduoda, tik seklys – ne prekių agentas, jis niekam nesiūlo savo paslaugų. Nei modifikuotų, nei tikrų...

Gal būt, todėl, kad Guru Guru dar nė karto nebuvo klonuotas, jis pasijuto it senas sulūžęs vandens malūnas: be girnų, be grūdų ir miltų... Cikliškai plakė širdis, ir natūraliomis, nešuntuotomis venomis tekėjo šaltas vanduo. Ne kraujas... Kodėl? Todėl, kad anksčiau privatus detektyvas grojo metalo grupėje ir muziką įgarsino krauju.

Ir štai skambutis. Tikras. Į duris. Į kabinetą kukliai ir atsargiai, it katė, įsėlino jauna mergina. Kažkur matyta, bet kur? Nesvarbu... Koks skirtumas? Guru Guru mandagiai atsistojo, ir padėjęs damai atsisėti į minkštą fotelį, prabilo kietu, lediniu seklio balsu:

- Kalbėkite! Viską, ką pasakysite, aš pamiršiu... Konfidencialumas garantuotas...

- Mano vaikiną pagrobė ateiviai, - pravirko mergina, - ar galite man padėti?

- Aš jau padedu, jau analizuoju situaciją, darau svarbias išvadas...

- Aš esu turtuolio verslininko duktė ir jums brangiai sumokėsiu...

- Mokėkite dabar! – itin griežtai pareikalavo privatus detektyvas.

- Štai avansas – 1000 eurų.

- Kalbėkite, - sukluso Guru Guru, - papasakokite viską...

- Lėkštė buvo apvali, o jie žali...

- Ateiviai?

- Ne, agurkai...

Privatus detektyvas kostelėjo.

(bus daugiau)