Šiaurinis Megapolis

Aš tamsoj - miestas  snaudžia apšalęs,

ne nuo šalčio -  nuo savo skausmų,
tas likimas taip pilkas, benamis
nepagailo žmonelių mažų

Jie taip vaikšto, tarytum ant scenos-
šviesos ryškios, plojimų banga,
tai ne jiems, ne jų sielom  apleistom,
tai godumas nudunda gatve

Žingsniai spartūs, kareivių šimtinė,
mintys virpa geismingos turtų,
matau vargšą -  jo  švarkas medinis ,
tyliai slenka alėja suolų

Miestas tyli, kalbas jau praradęs,
balso stygos aplietos švinu,
sako, jaunas  išėjo į karą -
ne, negint - pult šalelių  kitų

**********

Miestas pakumpęs

Rūtų kvapas, bijūnas, gvazdikas -
tai darželis užžėlęs seniai,
aš keliauju toks senas nešikas
savo duoklės, likimo šventai

Glaustaus sienos šaltos ir apleistos -
čia gyvenimas glūdėjo kadais,
durys trūkčioja, aklos langinės
aimanuoja  su vėjo gūsiais   

Ir dar tas grindinys išraižytas
meilės žodžiais ir žvilgsniais droviais,
vaikštinėju -  supintos kasytės
lekia paskui vaikystės keliais

Vėl sutviska  padangė savoji,
nepakitus blyškumu akių,
tik manasis jau žvilgsnis vaitoja,
neberadęs tų meilių  savų.

Išeinu -  pasislėpus vaikystė,
jau patapus žaidimu kitų,
senas miestas pakumpęs, apmiręs,
vėl  išlydi savuosius vaikus...

**********

Viskas švietė, geniai kudakavo

Atpirkėju aš tapsiu pasaulio -
už vargus tų praeities  genčių,
kur skubėjimai greitai gyventi,
tik paliko degėsius laužų

Kai siela troško  žemę mylėti
ir  pasaulį už lango gryčios
juodi debesys slinko pro šalį ir
sustojo virš kiemo varčios

Netikėti žaibai sutvyskėjo
ir nelaimės pabiro kieme,
tevas rinko jas, kirviu kapojo,
kad saulėta tik liktų gryčia

Išsigando nelaimės palūžo,
tos stipriosios tėvužio valios
ir dangus tas tamsusis  nuščiuvo -
saulė ritos arčiau jau trobos

Viskas švietė, geniai kudakavo  -
ne stukseno, bet plėšė giesmes,
džiugesys tik per slenkstį ridenos -
sėmėm laimę į sterbles savas

***********

Priimk mane tokį

Priimk mane tokį - juk  dievas taip tvėrė,
su negandom dvasių, taip myli tik  tėvas,
su žodžio trumpumu, visko nekentimu -
priimk mane  tokį ir duok išrišimą

Gal meilė ta duota atšildys man sielą  -
parduotą ir  pirktą, mainytą, taip  juodą,
nakty skraidžiau vėjais  peiliu suraižytais -
svieša man per skaudi - juk aš subraižytas

Nors meilė ta tavo, gal eis tamsiais gojais,
kur siela man tūno, neviltis voliojas,
stebuklai tu jausmų išves man į tiesą,
nustebsiu  -  kaip gera  - taip šilta ir šviesu

Bet jei nusivylus tu eisi į  šoną,
kur laimė dar švyti  - ji šoka net polką,
aš liksiu tamsoje iki naujų blyksnių,
nebus -  vel jų lauksiu, kaip pirmojo žingsnio ...

Dijana Apalianskienė

New York