1
Be saiko viską tu, besoti, tirt bandai –
Šisai pasaulis – vien anųjų atvaizdai...
2
Neimsiu kasdienybės konkretumo,
neimsiu vynuogės išnokusio ovalo.
3
Ne viskas turi esmę. Yra akių be dugno, yra širdžių išsekusių, kaip sausmedis, ištroškusių.
4
suvokėjo nėra
vien jo letų lelijos
5
kai nežinai ar reikia
ir nežinai ar būti
lėtai nukrinta snaigė
tada lengviau truputį
6
pašiurpęs mėnuo
slenka lyg užbarbėjęs
atkala širdim
7
muilas skambina mamai
aš irgi skambinu mamai
8
durys neįdomios
langai žiūri į sieną
9
Krinta lapai...
Bet pirmiausia širdy
numiršta pasaulis.
10
(...) suteik man meilės nemeilėje,
sveikatos ligoje (...)