Apie augimą

Aš dar vis mokausi būti tokia atvira, kaip būna atviros durys. Mokausi apie gravitaciją. Mokausi leisti sau kristi, nes dar vis netikiu, kad būti drąsiu, vadinasi nejausti baimės. Drąsiausia jaučiuosi drebančiais keliais ir drėkstančiais delnais. Vis dar mokausi leisti sau būti pažeidžiama, nes kad ir kaip ten bebūtų, kasmet suprantu, kad turiu vis daugiau to, ką galiu prarasti. Tuomet kvėpuoju. Sudedu viską į vieną ryšulėlį. Tais pačiais drėkstančiais delnais užrišu, pasodinu jį ten, kažkur, šalia tos linijos, kur vakarais kyla mėnulis. Ir tik tada suprantu, kad tik taip galiu susidraugauti su savim. Atleisti sau. Priklausyti sau. Leisti praeičiai leisti naujus daigus.

Todėl dabar jau žinau, kad ne ašaros mane padaro pažeidžiama. Ašaros yra tik įrodymas, kad esu čia ir dabar, su savim, su tavim, su visom eilėm ir su visais saulėtekiais. Ir viskas turi prasmę. Randai nėra gėdingi. Randai parodo, kad jauti. Parodo, kad viskas užgyja ir kad labiausiai tave įskaudina tie, kuriuos myli labiausiai. Todėl niekada nenoriu pamiršti kaip mylėti. Kaip mylėti labiausiai. Kaip žiūrėti į akis ir jausti tą žemės drebėjimą, nes tik tada, tik taip, žinau, kad augu.