Vienas bėgimas

VIENAS GURU GURU

Ir bėgti nuo savęs tampa vis sunkiau. Nėra lengva eiti greitu žingsniu, šuoliuoti laiptais, įveikiant iš karto dvi pakopas, baisu lipti kopėčiomis ant stogo, nes apačioje stovi ugniagesiai gandrai, išskleidę plačius gelbėjimo sparnus. Ir vis dėlto krentama ir iš nedidelio aukščio, kartais nuo stalo, kartais ir nuo viršutinės knygų lentynos, kuri nepasiekiamai tuščia ir saugo bevertes žinias dulkėms, žiurkėms, alpinistams kurmiams... Ekstremalų epocha, žudantis menas, raketomis virstantys teptukai... Beraščiai parkeriai torpeduoja aiškias mintis, ir sunkus poetinis įkvėpimas grimzta į klampų nepripažinimo dumblą.

(itin lengvai ir pakiliai skamba paskutinė, viena James Last Orchestra kompozicija, pagaliau muzika nutyla)

VIENAS GURU GURU

Nuo savęs reikia bėgti greičiau, aplenkti VIENĄ GALIGANTĄ, kuris rieda oro dviračiu tiesiai į cirko areną, nes ten geraširdžiai akrobatai ištiesina sąžinės raukšles, ir amžinai jaunas godumas atidaro vis naujesnes, ir storesnes bankų sąskaitas. Turtėjama bėgant į sėkmę, kurios nėra, kurios nebus, kuri žaidžia slėpynių, ir reikia suskaičiuoti iki 100 + n, o tada su užrištomis akimis ieškoti laimės, kuri pakelta kubu, virsta sarkofagu, mumija, piramidės griaučiais...

Ir bėgame beverčiai, bedaliai į pražūties duobes, kurias kasa modernūs ekskavatoriai. Progresas nesnaudžia... Jau atgaivintos primirštos traktorių lenktynės. Kol kas bėgimo greitį riboja pūkiniai padangių vilkai, išpūsti iki didybės manijos sferinio apvalumo, iki ugningų aistros proveržių, iki tuščių gesintuvų saugios ramybės.

Nuo savęs bėga ne tik žmonės, bet ir namai, PC ir dangorėžiai, tik varinėse trasose ūkdami verkia troleibusai, ribodami stovėjimo aikštelių greitį. Išmintingi gatvių stulpai rūko cigarus, pikdžiugiškai mirksi elektros lemputės: „Niekur nepaspruksite kvailiai... Nepataisomai saugūs EGO stabdžiai, bejėgiai visi reklaminiai plakatai ir sukti dietologų patarimai. Išjunkite internetą! Patarėjų skaičius bus apribotas iki kelio duobės, gilios smegduobės į kurią įkrenta visi nesutramdomi lakstūnai“.

Beribiai maratono mikronai pavagia ilgas kojas, ir išnarina akylas ausis, todėl sunku išgirsti įspėjantį varnos riksmą, metalinio konteinerio juoką, šiukšlių urnų dejones...

Tik pasiekus meistriškumą, melodingai bėgama stogais. Groja, griežia, traška čerpės, praradusios diskretišką harmoniją, ir frakuoti dirigentai kaminai nustumia lakstūną į giliausią orkestro duobę...

Tarsi pasakiau viską... Belieka tik pridurti, kad nuo savęs bėgama be skafandro, be dujokaukės, be naro kostiumo, be šarvuotos liemenės, be spiningo, be meškerės... Užtat laimingos žuvys gali saugiai išlipti į krantą ir pavogti bėgikų sportinius batus...

Dabar visi bėga basi, nuogi, beveidžiai...

Lūžta viena, bet sunki dekoracija ir viena minia nelaimėlių įgriūna į vieną sceną. Visi (ir VIENAS GURU GURU) dainuoja John Lennon dainą – Imagine. Vieną kartą.