Žmonės sako, kad meilė, kad gyvenimas, kad viskas turi savo kelią. Jie dažnai pamiršta įvardinti, kas tikra, kur vyksta kelio darbai ir kur mes kvėpuojam giliau, nes kelias vingiuoja palei mišką. Gražiausi keliai nėra žemėlapiuose ir nuostabiausios pilys yra ten, kur randi senai pažįstamus. Žmonės sako, kad Dievas nemėgsta tuščių vietų, o žmonės nemėgsta būti pažeidžiami. Todėl aš kvėpuoju. Kopdama laiptais, kurie buvo sudėlioti bene prieš tūkstantį metų. Laiko dulkių nutrinti akmenys po kojom. Nekalbu, nes žodžiai varsto tylą.
Ir viskas turi prasmę, nes su kiekvienu atoslūgiu vandenynas nusineša savo dalią kartėlio, ir kaskart vis grįžtantis vandenynas atsineša naują meilę tam pačiam krantui. Viskas lieka taip pat. Tik į mano akis vis krinta paveikslai. Ir aš vis ten pat, nes meilė turi savo ritmą.