Gotika (2 dalis)

DRAVENIS

Žinau, kad esu bejėgis užfiksuoti savęs praradimą ir atradimą. O dangus, koks jis? Ar atviras visiems, o gal tik man? O gal dangus dosnus kitiems, o man dovanoja baltus vandenų pūkus? Dangus man atiduoda beverčius debesis, kurių aš negaliu nei priimti, net paliesti.

Naktį regiu žvaigždes ir mėnulį, ir žinau, kad apgaudinėju save užsispyrusiai teigdamas beribę minties galią. Aš niekada nepasieksiu žvaigždžių ir visada stovėsiu prie lango.

Turiu tik muziką, ir paslaugus grotuvas gali pakartoti patinkančią melodiją, ir vėl sugrąžinti jaukumo iliuziją, ir patvirtinti, kad aš tarsi esu ne vienas, kad mane saugo muzikos garsai.

Mane supa triukšmas ir tyla, todėl man būtina miegoti, savanoriškai pristabdyti savo žvalų buvimą prie lango, ir užmerkti lovoje stiklines akis. Sapne laikas netenka jokios prasmės. Kurį laiką nepriklausysiu net sau, ir mane stebės spalvoti sapnai, žadėdami baisiausią košmarą – pabusti tą pačią dieną. Dar ir dar kartą. Amžinai.

Ir vėl prieisiu prie to paties lango, ir žiūrėsiu į tolimus debesis. Artėsiu ir tolsiu nuo savęs. Skambės muzika, bet aš girdėsiu tik jos skeveldras, nuolaužas, šukes. Mano širdis jau seniai sudužo, atsitrenkusi į nebylią sieną, ir aš jau praradau viltį suklijuoti molinę vazą, kurioje nuvyto svajonių gėlės.

Nekinta dienos, tik ateina vakaras, kuris palenkia galvą, ir nereikalauja nei dėmesio, nei dėkingumo, nes už lango jau stovi aukštaūgė NAKTIS. Nedrįstu užkalbinti tamsos valdovės, o ji tyli ir laukia, kol neliks manęs ir lango.

GURU GURU

Vakar ketinau aplankyti sudužusių vilčių muziejų ir dar kartą pažvelgti į klasikų paveikslus, kurie apako, kai numirė tapytojai, kai išdžiuvo dažai ir spalva tapo negyva. Tik rėmai imituoja ekraną, į kurį žiūri stiklinė lango akis. Bevertis nuotolis, kuris gali priartinti drobę iki mikrono atstumo ir eliminuoti visus dailininkų siekius, ir net neparodyti nei elektronų, nei kvantų. Tada supratau, kad meno šedevrai yra už žvilgsnio ribų.

DRAVENIS

GURU GURU, kodėl tu ieškai naujovių ir nerašai eilių? Tau reikia eksploatuoti tuos pačius žodžius tol, ko jie praras bet kokią prasmę.

GURU GURU

DRAVENI, aš taip pat niekur nekeliauju, nes stoviu prie to paties lango ir laukiu, kol suduš stiklas, skiriantis mane ir kitą, orą ir vėją, dieną ir naktį, liūdesį ir juoką. Bet stiklas visuomet išlieka skaidrus ir apgauna tariamu akivaizdumu, meniškai sumeluodamas tą patį kiemą. Tik kartais iš nuobodulio žmones pakeičia žmonėmis, šunis – šunimis, o kates – katėmis, tik tam, kad aš patikėčiau tuo, ką matau kasdien. Bet už manęs stovi kitas žmogus, kuriam aš esu tarsi stiklas, ir jis žiūri į pasaulį pro mane, bet nemato, nei kiemo, nei debesų, nei lango. Ir ką mato tas žmogus? Ir kas jis toks?

DRAVENIS

Jis – stiklas, ir mato stiklą.

Apie pažinimą, kuris nepažįsta net ir savęs.