Aš gyvenu be tavęs taip, kaip gyvena kaliniai celėse be grotų.
Kalėjimas su prasme, bet be tikslo.
Gyvenu be tavęs taip, kaip laive gyvena jūrininkai, mėnesius nematę žemės.
Gyvenimas tampa paprastas, sudėliotas į rutiną. Veiksmai tampa panasūs į vandenį – lengvai slystantys ir prisitaikantys prie vėjo. Viskas turi prasmę ir laikas po truputį įsigeria po oda. Kartais pamirštu, kad būna ir kitaip. Kartais netgi vėl skaitau poeziją. Kartais net atsidūstu truputį giliau. Tada oras pasiekia giliau, užkabina, druskos trupinėliais nubarsto viltingą laikinumą.
Todėl aš gyvenu be tavęs, nes gyvenu ne tam, kad amžinybę vengčiau randų.
Gyvenu žinodama, jog visi tie randai – tik įrodymas, kad gyvenu amžinai.