Štrichai, brūkštelėjimai, potėpiai (ir platūs, ir siauri, ir matomi, ir ne)

GURU GURU

Mano monologas – tai eilės. Iš pradžių poezija – po to veiksmas. Noriu paprašyti visiškos tylos. Referente Galigantai, išjunkite mobilųjį telefoną. Ačiū!

nelauktas rytas, nutrūkusi meditacija, gyveniman įsiveržusi diena

gotikinės plytos

vis dar slepia stiklinį veidą

negaliu sudužti it bokalas

atsigėręs

balto sienų tinko

aistra

pabėgo naktis

apalpo mėnulis

(ne)paprasta, (ne)pakeliama diena

rytas nukirs rankas

nepajėgsiu pakelti dienos

kuri atplauks

neatsigręždama

atgal

sekli odisėjos pabaiga, krantas

tik patiklus irklų girgždėjimas

tik neramus žuvėdrų riksmas

stumia iš valties

paskęsti

krante

vizualus bejėgiškumas

prožektoriai

patręšia sienas šviesa

ir augina tamsius šešėlius

ne(pa)stebimas agrarinis sakralumas

tyli laukas

nes žemė išarta

nekenčiu tvorų

dievinu dirvonus

žvelgiu į ežerą

sausu

dykumos žvilgsniu

reklamai (ne)reikia oro

šaligatviai sumindžiojo

cigarečių deguonį

kvėpuoju elektriniais

neono spinduliais

retronostalgija

bejėgė klaviatūra

pasigendu

frako

rojalio klavišų

pavasario rečitalis be vokalo ir orkestro

ir kai už horizonto pasislepia žiema

akiduobėse pažysta geltonos pienės

taikiai sprogsta beržai

į atvirą veidą sminga pageltę spygliai

iš kojų verčia žaliaakės pušies šypsena

aštri

kankorėžio skeveldra

ankstyvi žadintuvai

ilgi

troleibusų atodūsiai

iki pat pabudimo

saugu, smagu ir linksma

manekenai

be skeleto

todėl

neskęsta

skaidri apokalipsė

vitrinos žino

išliks

tik

stikliniai langai

poliruotas dangus

kilnus

ir aukštas

vėjo pašaukimas

šlifuoti audringus debesis

mineralinis vanduo

ir

...

saugūs

narai

(ne)šventyklos

aptveria

atvertą

dangų

tyla

po tosto

nuo veido

nukrito purvini laiptai

ir prikalė liežuvį

prie grindų

dialogas su savimi

traška parketas

nejuda medinės kojos

medituodamas

gali prakalbinti sieną

Užbaigtas dialogas su savimi, ir jau veikia kiti. Stiprūs, galingi, turtingi ir įtakingi.