Rūke (3 Dalis)

Dar daugiau sužinoma panirus į tirštą rūką, trukdantį pažinti miestus ir žmones, bet formuojantį teisingą mąstymą. Guru Guru jau nesistebėjo iš nežinia kur išdygstančiais pašnekovais ir keistais jų klausimais, ir dar keistesniais savo atsakymais. Guru Guru pradėjo stebėtis savimi. Keistas potyris, gal perspektyvus, o gal ir ne. Guru Guru nežinojo, kad stebėtis savimi draudžia psichologai, todėl buvo atviras pačiam sau, ir nuo savęs neslėpė savo (o ne kito!?) gyvenimo faktų.

– Guru Guru, ar kompiuterio šriftai gydo žmones? Aš padariau atradimą: (gal ir vertą Nobelio premijos!?) jei kosėji, ar kamuoja sloga – reikia dirbti su Times New Roman , o nuo depresijos gelbsti Helvetica grupės šriftai... Dabar tiriu kitų šriftų poveikį žmogaus sveikatai.

– Draveni, nieko neišmanau apie kompiuterius. Kas jie? Žmonės ar mašinos? Dirbtinis intelektas negyvas, bet jis „mąsto“ (gal ir nereikia abejojančių kabučių?). Zen liepia (ne)mąstyti. Tai kompiuteris – irgi žmogus? Jei taip, jam šriftai būtini... Ir pats renkasi, kokie...

– Guru Guru, ne taip supratai, ar tavo sveikatai daro įtaką šriftai? Ar gydo, ar susargdina?

Rūkas formavo ir klausimus, ir atsakymus. Rūkas kūrė save, o gal ieškojo savęs. Kas jį žino, bet rūkas buvo panašus į Stephen King vizijas... Tik pas jį visi siaubai formavosi, tarpo Maine (Meino) valstijoje, o mes juk turime savo Raigardo slėnį (deja, tik pusę!), o gal dar ką nors? Draveni, kokie kampeliai Lietuvoje (kampeliai... apskritainiai... cha!) paslaptingiausi?

– Visa Lietuva – tai paslaptis. Nėra nė vienos pėdos, nė vieno colio, kurio nedengtų paslapties rūkas, – miglotai paaiškino Dravenis.

– Pilstai iš tuščio į kiaurą, Draveni, todėl grįžkime prie pirmosios (kokia ji?) temos. Sutinku, šriftai gydo. Kaligrafijos jėgą dar senovėje suvokė kinai, japonai, arabai, persai, jie visi yra kaligrafijos meistrai... O Ibn Sinos (Avicenos) knyga Gydymas, parašyta maždaug prieš tūkstantmetį, iki šiol tebėra aktuali... Didysis Gydytojas ir mąstytojas taip pat nenuvertino kaligrafijos, šriftų esmės. Pirmieji šriftai gimė būtent Rytuose, o ne kompiuteriuose, sukurtuose kažkur Vakarų pasaulyje (?). Nepaisant to, gaminamus, vėl ten, iš kur jų šaknys - Rytuose... Kinijoje... Ratas apsisuko. 

Ratas atsisuko... Dingo Dravenis, pasibaigė ( o gal pasibaidė?) pokalbis, bet gyvenimas, ir Paryžiuje, ir kitur vis bėgo pro šalį, ir jau tapo įmanoma, (???) atsigėrus balto degtinės rūko (it briaunuotai studento stiklinei) sudužti bet kur. Ir niekas nesurinks net šukių, nes, gatvėje tik nepažįstami žmonės, ir nėra vedlių į stiklo liejimo cechus. Racionalu ir baisiai rimta. Praeivių veidai slėpė silikatines plytas, kad negriūtų pokariniai namai, ir galima būtų saugiai sukramtyti šokoladinę plytelę – balkone, ant šaligatvio, gatvėje ar sankryžoje, dar neatvažiavus paskutiniam katafalkui, dar nenuvirtus į šviežiai iškastą duobę.

Taip mąstė Guru Guru, ir niekas jam nedraudė TAIP mąstyti. Ir leiskite paklausti – kodėl? O gi, todėl, kad rūke, gulint ar stovint, galima praryti švento laužo ugnį ir dūmą, ir palaimingai sudegti ateivių užgrobtame mėnulyje.

Rūkas, virstantis ūku.