Tik truputis

Jis keliauja aukštyn, atsargiai dėliodamas pėdas. Jis tikrina viską aplink. Jis laukia. Tarytum sėlintų. Buvo tiek daug, o dabar – tik truputis. Ir viskas turi prasmę. Nes skęstu. Nes lieka tiek daug neatplėštų vokų. Lieka kaktusas, kurį vis pamirštu palaistyt. Kantrus kaktusas. Jis gimė Turkijoj. Šalia milijono žybsinčių švieselių ir jūros. Lieka laikas, kurio dar turiu. Lieka pašto ženklai. Lieka neišsakyti žodžiai ir neužanspauduoti puslapiai mano pase. Lieka žodžiai, kuriuos pasodinau žmonėse, kuriuos myliu. Lieka žvakės ir smilkalai. Dar lieka šypsenos. Nes tai yra labai svarbu. Nes dažniausiai nelieka nieko.        

Laikas yra didinga jūra. Jūra, kuri prisotina orą druska. Todėl jis tampa sūrus. Trupa ant mano odos. Glostau mažyčius trupinėlius. Jie ritasi žemyn, byra. Einu tolyn, laiku išsitepus. Seku oro pėdsakus. Žinau – ne visus uostus galiu vadinti namais. Žinau – ne visi namai yra ten, kur tavęs laukia. Ir ne visi uostai yra tie, kurių lauki tu. Viskas sukasi. Mažais kryptingais dėsniais. Tu atsidūsti. Žodžių ne visada būna daug. Bet jie būna tikri.

Kažkada jų buvo daug. Dabar – tik truputis. Todėl dėlioju juos taip atidžiai. Todėl ir skęstu tarpuose tarp jų.