Rūke (2 Dalis)

– Neišjunkite radijo, išlikite lojalūs varnos riksmui, girtuoklio juokui, ištrupėjusiems laiptams, – tyliai, vos girdimai sušnibždėjo Guru Guru.

– Guru Guru, tu verčiau pasidomėki, kodėl klaidžioji rūke ir negali iš Paryžiaus sugrįžti namo? Ar tu žinai, kur tu dabar esi? – paklausė nematomas žmogus.

– Rūkų rūkas, kaip sakė Koheletas. Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule? 

– Guru Guru, vidinis gaisras (ne)užgesinamas, (ne)pastebimas, (ne)pavojingas, – šnekėjo nematomas, nepastebimas, nefiksuojamas žmogus.

Guru Guru atšovė eilėmis:

sudegiau
dar nepatekėjus
saulei

Ir truputį itin reikšmingai patylėjęs, paklausė:

– Ar tu – Koheletas?

– Ne, aš – Dravenis, bet manęs čia nėra...

– O kas čia yra?

– ...tik Samuelio Becketto kapas.

Guru Guru pagarbiai parimo ties kapu, ir buvo įvertintas, pastebėtas.

– Guru Guru ar tu žinai, kokie yra tikrieji Vieno Dievo ketinimai? – nepaklausė Beckettas.

– Žinau, – neatsakė Guru Guru.

Kapinės ištirpo rūke. Kartu su Mylimąja eidamas Paryžiaus (o gal ir ne?!) gatve, Guru Guru stebėjo, kaip plačioje vejoje į nedarnias, neišauklėtas gretas rikiuojasi stichiškai augantys krūmai, patylėjo, nesišakojo, kai visai šalia tuštinosi kilmingas šuo. Tai laisvė, ir kai pritrūksta (i)racionalaus sprendimo, galime pamąstyti, kad gatvės medžiai panašūs į miško medžius, ir tik vienu žvilgsniu surinkti visas peizažo detales į darnią visumą.

– Mieloji, pažvelki, kaip gražu. Gali neabejoti savo akimis.

– Mielasis, tu visai kaip vaikas...

– Pamenu vaikystę, nepamirštu laimės laukimo, nerimo, ir kai delne nelikdavo vietos troleibuso stotelei, o gyslomis pradėdavo tekėti skystas varis, nugriuvęs aš grodavau moline armonika, mikliai žaisdamas į sienas įaugusiais gotikinių plytų klavišais.

Rūkas, tik rūkas, ir dar kartą – tik vienišas rūkas.