Diptikai. Psichodrama

– Guru Guru, tu mane stebini, – nejaugi tavo Viešpats žvaigždė? Nieko nesuprantu... – truktelėjo pečiais Dravenis.

– Jis yra dangaus ir žemės šviesa, sklindanti į visas puses. Tie, kas nori eiti į Jo šviesą, gali nesunkiai tai daryti, nes ši šviesa amžina. Jis – niekada nepranykstanti Žvaigždė. Mes turime skristi ta linkme, tik ta... Jei žmonės mano, kad jie patys susigalvojo religijas ir kilo ne iš kosmoso, labai klysta, Draveni. Visų mūsų vieta – kosmose, o ir kilę mes iš jo. Žemė – nedidukė planeta, kurion atsidūrėme. 

– Puiku, Guru Guru, nesuprantu tavo pažiūrų, o gal jų man ir nereikia suprasti... Bet nė kiek neabejoju, kad žmogus – ne Žemės planetos gyventojas. Žmogus – tai ne evoliucionavusi beždžionė. Žmogus kosminė būtybė. Todėl mūsų ekspedicijos tikslas – surasti planetą, iš kurios mes esame kilę, ir sužinoti, kaip mes čia, Žemėje atsidūrėme. Ar erdvėlaivis paruoštas skrydžiui?

– Tai nėra mano pažiūros, Draveni, realybė nėra tokia, kokią mes įsivaizduojame, vadinasi Jis yra žvaigždė, ir taškas. Žmogus tikrai nėra evoliucionavusi beždžionė, nors giminystės ryšių su šiais hominidais mes turime. Vadinasi, ir kosmose jų esama. Erdvėlaivyje atlikti paskutiniai pasiruošimo darbui ir kreiseris paruoštas kelionei į Naująją Lietuvą, kapitone Draveni!

– Tebūnie taip, kaip tu sakai, – atsiduso Dravenis, – erdvėlaivis jau paruoštas, aš paskirtas kapitonu, o kokios bus tavo pareigos? Laive negali būti dviejų kapitonų.

– Gali ir turi... O jei vienas bus savižudis?

Dravenis krūptelėjo, nes jo nė kiek nedžiugino didvyriškas samurajų savižudybės ritualas – seppuku (jap. seppuku arba harakiri – ritualinis pilvo perskrodimas).

– Sirijaus šviesa telydi mus, nes ten slypi mūsų kilmės paslaptis... – paguodė Guru Guru, bet jo paslaptingi žodžiai nė kiek nenuramino Dravenio.

Kažkoks sunkiai verbalizuojamas priekaištas brovėsi į šarvais (žvynais) neapsaugotą Dravenio širdį – jis tolo nuo savo tikrosios prigimties paieškų. Nedovanotina klaida... Bet kosmosas imponavo, svaigino, gundė šlove, pripažinimu, apdovanojimais, premijomis, beribio grožio gerbėjomis. Dravenis prisiminė visų Star Trek‘ų visus sezonus ir mintyse (svajonėse?!) regėjo neaprėpiamą poligoną, grandiozinę starto aikštelės įrangą ir neišmatuojamų gabaritų erdvėlaivį „Perkūną“.

– O gal man vertėtų vėl atvirsti (pavirsti?!) reptiloidu? – susirūpino Dravenis, – būdamas ne žmogumi aš geriau valdysiu erdvėlaivį, kovosiu su priešais...

– Nebūtina, nors kas jį žino, – šyptelėjo Guru Guru.

– Tu mane maustai? – pasipiktino Dravenis.

– Nė kiek. Išvykstame. Tiksliau, eisime tuoj pat.

Kelionė pėsčiomis į tolimą kosmodromą sukėlė nedidelį Dravenio įtarimą.

– O kur džipas? Nejaugi konspiracija? – svarstė Dravenis.

– Viskas įslaptinta.

– Taip ir maniau, – nepatikėjo Dravenis, – erdvėlaivis čia pat...

– Įspėjai, – nusijuokė Guru Guru.

Baisus įtarimas kiurai perskrodė Dravenio širdį, prieš kelionė jis bus modifikuotas. Privačiai. Operaciją atliks patyręs veterinaras, bet šis privalumas (???) Dravenio nė kiek nepaguodė ir jis spontaniškai burbtelėjo trumpą eilėraštį:

genai

genai

aborigenai

Pagaliau draugai priėjo mokyklą, kurioje kartu mokėsi. Guru Guru paslaugiai atvėrė duris:

– Draveni, pažvelk į save! Tu gimnazistas, šiandien išleistuvių balius, ir scenoje tu vaidinsi reptiloidą.

Guru Guru nubėgo ilgu mokyklos koridoriumi. Dravenis pasiuto. Išdūrė! Apmovė it darželinuką! Jis puolė vytis Guru Guru, bet pateko į apleistos gamyklos cechą, kuriame „dirbo“ kažkokie robotai.

– Ūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū! – sustaugė Dravenis.

– Nutilk, basly, – armatūros strypu pagrasino kažkoks valkata.

– Kokioje aš planetoje?

– Mėnulyje, – kvatojo valkatos.

Kaip troško Dravenis pavirsti ar atvirsti (koks skirtumas?) reptiloidu ir sudoroti šiuos nevykėlius, girtuoklius, valkatas. Ir transformacija įvyko, tik ne tokia kokios jis tikėjosi. Dravenis pavirto skarmaluotu valkata ir buvo juodai girtas.

Sostinė, romanų fabrikas, poezijos cechas, armatūra