Diptikai. Sugrįžimas

– Guru Guru, jaučiuosi kaltas, nes negaliu ištesėti pažado – paversti tave reptiloidu.

– Kodėl? – tariamai nuliūdo (apsidžiaugė!!!) Guru Guru.

– Paralelinio pasaulio kunigaikščiui pažadėjau padovanoti Galiganto galvą... Nežinau ką man daryti. Gal užpuolame kokią nors galaktiką?

– Vitinge, tu esi poetas. Rašom apie liūdesį... Poetiškai... – patarė Guru Guru.

– Eilėraštis, kai liūdna niekada nesibaigia, nes tai kosminis, ontologinis darinys, kam skirtas - neaišku, gal tai tiesiog amžinas liūdesys, – samprotavo Dravenis.

– Kuris yra mūsų trapios būties – laikinybės – suvokimo, įsisąmoninimo esmė, – patikslino Guru Guru.

todėl liūdėkim

liūdėkim
nes neskrendame
į žvaigždes

liūdėkim
nes esame liūdni

liūdėkim

nes kasdien skrendam 

į vidines žvaigždes

bet tik mintyse

o ne kosminiuose laivuose

liūdėkim

nes per dažnai esame linksmi

nesuvokdami

kad tiktai liūdesy

sienos dažomos

debesų spalva
ir nelieka jokių kliūčių
nei mintims
nei žingsniams

Dravenis pravirko. Guru Guru ne juokais išsigando, nes dabar prasidės nemotyvuotas, spontaniškas pykčio protrūkis, beprotybė ir smurtas. Reikėjo driežiną nuraminti. Bet kaip? Tik eilės galėjo paguosti reptiloidą. Guru Guru pakilo į tribūną. Driežinui reikėjo pompastikos, iškilumo, spindesio.

vitinge

debesų spalva

ir vėl už matomojo žmogui spektro

infra ultra ar viršgarsinė nesužinosim

Dravenis nubraukė ašarą.

visi spektrai
matomi
nes jų nėra
tik žaidžia maja
it beribio grožio mergina
vyliodama
žavėdama
pavergdama
ir širdį
ir protą

Guru Guru pajuto, kad pergalė arti.

vitinge

akys

akys 

akys

akys

mato

bet 

ne

tavo akys

Regis, Dravenis nurimo:

tai akys aistros

nakties

apankama
nuo šių akių
žvilgsnio

Guru Guru ir Perkūnas griaudėjo iš aukštos tribūnos:

regiu tik meilę

kitką matau

Palengva Draveniui sugrįžo šaltas, įžvalgus reptiloido protas:

lengva
meilę pajusti
kaip aistrą
sunku
kaip atjautą

vitinge

sunkiausia ir tuo pat lengviausia

tiesiog mylėti

negalvojant apie aistrą ir atjautą

Ką mylėti? – sužaibavo driežino akys

Save

Mylimąją

Dievą

Trys 

Pakopos

Amžinybėn

- Guru Guru, atsakysiu tavo žodžiais: tu gyveni su Dievu ir Mylimąja – Stebukle! – tarė Dravenis.

– O tu su kuo gyveni? – smogė Guru Guru.

– Aš noriu pažinti savo Tikrąją Prigimtį, – išdidžiai atsakė Dravenis.

– Nejaugi?

Dravenis priėjo prie erdvėlaivio valdymo pulto ir paspaudė kažkokį mygtuką.

v Paliksime erdvėlaivį ir mano asmeniniu kosminiu lėktuvu skrisime į žemę...

– Kodėl?

– Todėl! – paslaptingai šyptelėjo Dravenis.

Kai draugai išlipo iš skraidančios lėkštės, Dravenis paspaudė žiedo akutę ir lėktuvas tapo nematomas, nepasiekiamas, nejuntamas.

– Guru Guru, aš tikiu, kad mano Tikroji Prigimtis yra palaiminga, amžina ir visažinė. Nenoriu būti reptilija. Žmogus yra arčiau Dievo, todėl vardan aukštesnio tikslo atsisakau visų supergalių.

Dravenis prarijo didžiulę baltą tabletę ir nuvirto ant žemės.

– Guru Guru, nusigręžk, tu neturi matyti mano virsmo, – liepė Dravenis.

Prabėgo minutė, gal dvi, ir Guru Guru pajuto ant savo peties kažkieno ranką. Tai buvo Dravenis, poetas, svajotojas ir (ne)vykėlis.

108 greitkelio kilometras, ir nė (nano)metro į šalį