– Visai netikėtai ateina pavasaris ir šaltis smelkiasi į smegenis. Minkštėja metalas galvoje, grotuve stringa kompaktinė plokštelė. Stabili kambario kubatūra. Nekinta išmatavimai. Be vėjo nejuda oras. Sunku uždusti nuo plačių lubų. Siauru kilimu bėga meteoritai, sportuoja kėdės, loja molinis šuva.
– Guru Guru, kaip tu gyveni? Ar yra prošvaistės? – dar kartą paklausė Dravenis.
taip šviečiasi pirmadienis
ir vėl nauja viltis
karsto ateitis
gimties vestuvių virsmai patirti
belieka vienas vienintelis virsmas
mačiau, kaip gimsta drugeliai
...
ateis juodi pirmadieninkai
ir pareikalaus sustabdyti širdį
išjungti plaučius
nes turi pakakti
tik skeleto malonės
ir atramos
...
į dangų mėlyną žiūriu
antradienį šviesų
matau
kam ta filosofija
yra viltis
žinojimo neįmanoma žinoti
tikėti įmanoma
...
ir nors kietai tiki
privalai
tikėti
tikėti
tikėti
– Guru Guru, kaip tu gyveni? Ar yra prošvaistės? – ir dar kartą paklausė (pašiurpęs, o gal nudžiugęs?!) Dravenis.
labai sunku žinoti
kad kai ko
niekada nesužinosi
nes tai gali žinoti tik
– VIENAS DIEVAS, – užbaigė poetinį pavasarį Dravenis.
Tikėjimas išplečia žinojimo ribas iki begalybės