Kai aš gyvenau televizoriuje

Bet mane tereikia įjungti. Nors veikiu ir neįjungta. Nes taip ir prastovėčiau oro uostų salėse, traukinių stočių peronuose, šalia šviesoforo, kur didžiulė sankryža niekada tavęs nuoširdžiai nelaukia pypsinčiais automobiliais, motociklais bei dardančiais dviračiais. Taip ir kvėpuočiai Islandijos debesim, kovočiau su išsigalvotinom būtybėm. Nes žmonės pamiršta kalbėti. Jie tik galvoja. Arba ne. Tuomet kalba didelėm didelėm ir gražiom gražiom frazėm. Ir šukuoja savo išgalvotas sąžines ir nebūtas istorijas priešais ekraną. Žiūri ir galvoja, kad į juos žiūri.

O mane kartais gali perjungti. Nes rodo visko ir daug. Net jei niekas dar nematė satelitinės lėkštės. Rodo apie sapnus, vitaminus ir mineralus, akmenukus, aviaciją, nubūtus dalykus, liūtus vegetarus, metafiziką, negyvenamų salų demografines problemas, papūgas ir šiaip žmones, melus ir išdavystes ar jų nejaukią prigimtį, ledus, gėles ir vazonėlius su kojytėm. Ir dar daug… Tik kartais pamirštu, kodėl.