Diptikai. Gargoilis

Zoologijos sodų takai gristi rieduliais. Einant į apačią (reljefinę!), būtinai iškyla tvora, stiklinis namas, ir praeiviai ji pavadina stiklainiu, „sloiku“. Atsitiktinis valkata visados paklausia kiaurai, pasijunti papuolęs pas mediką, kuris rodo paveikslėlius ir sufleruodamas tardo: „Ką matai? Čia medis – medis, mašina – mašina, o čia, jis nusišypsojęs sako, stiklainis – sloikas.“

Tu tyli, nes bijai savo proto. Medikas pyktelėjęs vėl klausinėja: Bet čia ne tas, ką tu matai, ir visi daiktai ne ten, kur nupiešti.

Valio! Medikas atsakė už mane, jie (daiktai?!) visi tokie patys, kaip anas, ten riogsantis stiklinis dangorėžis.

Guru Guru kasdien zoologijos sode sutinka dailininką ir mediką, ir tardymas tęsiasi: „Kaip galima tais pačiais dažais nupiešti niekšo portretą ir kilnų, dvasingą veidą? Turėtų būti naudojami skirtingi dažai, bet naudojami tie patys? Kodėl galima rojaliu groti dodekafoniją ir ilgesingus sonetus? Turi būti skirtingi instrumentai ir, pagaliau, ar žmogus – muzikos instrumentas? Ar gali būti žmogus vieną dieną teigiamas, o kitą neigiamas?“

Guru Guru, ar tu gali bent minutei prarasti save ir tapti kitu? Ar gali pakeisti žvilgsniu dangaus spalvą? Ar gali be žalos sveikatai praryti didžiulę cianido tabletę? Ar gali?

Tik dabar Guru Guru atsitokėjo ir nusikeikė:

– Velniop lp, cs, cd ir kalbą, kaip garso dalinimosi forma (tai fetišas) garsas yra nesijojamas...

– Visuma klampi, o aš kitką ridenu, – aiškino medikas.

– Tu š**ą rideni!

– Keistėja žmones kažkaip, gal ir aš išprotėjau, – sutriko medikas. – Guru Guru, ar tu tikrai egzistuoji? Ar tu esi? Ar tu tikras? Ir, pagaliau, ar tu gyvas? O gal tu jau miręs? – nenurimo medikas. – Aš pabandžiau pralįsti kiaurai per sieną, ir nepavyko. Nuliūdau. Gyvenimas neteko prasmės. Aš sukarpiau reklamines skrajutes tokio dydžio kaip 5 eurų banknotai, bet iškarpos nevirto pinigais. Tada aš priėjau prie veidrodžio ir pažvelgiau, ir, didžiai savo nuostabai, pamačiau savo veidą. O veidrodis turėjo būti tuščias. Kodėl man draudžia namuose (palatoje?!) garsiai rėkti ir daužyti baldus? Kodėl, aš negaliu atsukti visus kranus ir mėgautis vandens pasauliu. Kodėl?

– Draveni, nustok kliedėti, tu joks medikas, – susijuokė Guru Guru.

– O tu kas toks? – nepasidavė kvazimedikas.

– Aš garsas varpų, aš šimtas eurų, lapas spygliuočių miške aš... aš gargoilis...

– Guru Guru, nulipk nuo Paryžiaus katedros stogo! Ateiki į Vilniaus gatves. Išgąsdinki troleibusą. Išsimaudyki Neryje. Guru Guru, nepalik Lietuvos! – maldavo Dravenis. – Tiek daug neatsakyta klausimų, ir tu jau praradai metafizinį mąstymą. Sveikinu. Gali jau kalbėti viešai. Iš tribūnos, iš ekrano, iš monitoriaus. Kalbėk!!!

– Nežinau, dėl ko gyvenu... – prisipažino Guru Guru.

– Gyvenk vardan alchemijos, šviną paversk auksu, – patarė Dravenis.

– Ar pavyks išgauti taurų metalą? – nė kiek nesuabejojo Guru Guru.

Išminčių beprotnamis, kvazimedikas, tapytojas, lūšnos, narvai ir rūmai