Guru Guru pasijuto atviras šventam protėvių kultui. Jau atsukta nugara dėkingam smūgiui už prislopintą atmintį, išjungtą laužų šviesą. Teatrališkai suplėšyti marškiniai, apnuoginta netatuiruota krūtinė apeiginiams dūriui, kuris nepažeistoje širdyje paliks neišdildomą siekį ir pėdsaką: gyventi, tikėti, aukoti.
Olimpinį maratoną bėgs laimingas laikas. Vėl teks ilgai atrajoti šventus protėvių prisiminimus, kurių niekas nepasiges, nes archeologai suradę hipotetinę Guru Guru kaukolę, priskirs ją išnykusių slibinų rūšiai ir diagnozuos mirtį nuo atominio sprogimo. Apokalipsės nebus. Tik suskambės kosminės žvaigždžių stygos. Po kvantinio šuolio, nukirsti ąžuolai melsis Perkūno šešėliui, šventais miražais žais auksinė smėlio spalva, ir Guru Guru kopose suras sidabrinį krivio žiedą. Be magijos, be galios, tik su gintarine Žalčio akimi.
Tik vienai Mėnulio dienai Guru Guru sustabdė niūrias (ar tiktai?) mintis.
– Dravenis teisus: tuščias dienas užpliko arbata ir plačiais lapais užkloja mieguistas pabudusių akis. Nereikia skaidriai stiklinei aiškinti filosofinių tiesų, sulinkti nuo nekvalifikuoto šokolado, ieškoti laimės neišgerto cukraus dugne. Tik po trumpos neono nakties, verta ieškoti dykumoje miško.
Mintys, belaukiant dykumų, lakaus kopų smėlio