S. Mykolaičio vardo premijos laureatas bardas Artūras Dubaka: „Tik eksperimentų dėka turime meną“ (video)

„Esu Artūras Dubaka, gim. 1990 m. spalio 1 d. Vilniuje. Esu keistuolis, muzikantas, aktorius.

Labai vertinu eksperimentus tiek garso, tiek vaizdo mene, ir kine, ir teatre. Juk tik eksperimentų dėka mes ir turime visus muzikos stilius, teatro metodus ir apskritai visą skirtingą meną. Tai, kas dabar yra klasika, kažkada buvo eksperimentas. Muzikos instrumentai atsirado iš įvairių bandymų ir ieškojimų, dėl to, manau, reikia ir toliau ieškoti, nes, man atrodo, kad kvaila manyti, jog jau viskas išrasta. O garso mene labiausiai vertinu gyvybę, prasmę ir grožį.

Nuo mažens tėtis grodavo man gitara, o mama pianinu, dainuodavo lopšines. Šešerių metukų pradėjau lankyti Bernardinų chorą, mokiausi solfedžio, ritmikos, dainavimo. Neturėjau didelio entuziazmo, gal tik šiokį tokį susidomėjimą. Trečioje klasėje nutraukiau santykius su muzika... O devintoje klasėje pajutau begalinį norą groti ir taip, žingsnis po žingsnio atėjau į meno pasaulį.

Pradėjau kurti dainas paauglystėje, bet niekam jų nedainuodavau, tos ir dainos tokios būdavo keistos ir juokingos. Vienuoliktoj klasėj (2008 m.) su suolo draugu dalyvavom moksleivių dainuojamosios poezijos konkurse, tai buvo pirmas mano išėjimas į žmones, pirmas pasirodymas, buvom labai rimtai nusiteikę, grojom dviem gitarom absoliučiai tą patį ritmą ir akordus (tikri muzikantai taip nedaro, jeigu dvi gitaros, tai jos turi viena kitą papildyt, bet mes dėl drąsos grojom kartu). Dainavom dvi dainas: vieną apie rudenį ir liūdną žmogų, kuris staiga supranta, kad kai lapai nukrenta, tai dangus geriau matosi, ir kitą apie benamį, kuris prašo Dievo išpildyti jo svajones. Dainos buvo tokios, na, sakyčiau, paaugliškos ir nedrąsios, su neįvykusiu humoru, bet komisija mumyse kažką įžvelgė, ar norą, ar perspektyvą, ar dar kažką ir davė mums paskatinamąją vietą. O po to praėjo metai ir nieko naujo nebuvau sukūręs, o draugai skatino dalyvauti vėl konkurse.  Sukūriau dvi dainas, greitai sukūriau, per keletą dienų ir, matyt, buvo lemta, nes tą konkursą laimėjau. Dainavau dainą „Girių valdovas“ (tekstas ir muzika mano) ir „Upė“ (tekstas Marcelijaus Martinaičio). Taip prasidėjo mano muzikinis kelias.

Nuo 2008 iki 2010 m. grodavau vienas. Nuo 2010 iki 2012 m. grodavau duetu su Dominyka Adomaityte. Nuo 2014 m. ieškau naujo skambesio ir eksperimentuoju.

Kol kas turiu tik vieną studijinį įrašą, dainos „Girių valdovas“, jis yra moksleivių dainuojamosios poezijos laureatų kompaktinėje plokštelėje, įrašytas 2009 m.

Vėliau bendradarbiaujant su V. Kernagio fondu su D. Adomaityte įrašinėjom dainas, bet niekur jų neišleidom.

Dabar repetuoju su kitu sąstatu, ir ruošiamės įrašyti albumą, taip pat bendradarbiaujant su V. Kernagio fondu.

Grojau dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai Aš“, per didįjį koncertą 2010 m.

Dvejus metus iš eilės su D. Adomaityte grojom „Beprotiškai fantastiškame Vytauto Kernagio gimtadienyje“, transliuotame per LRT.

Dainavome V. Kernagio dainas koncerte „Vytauto Kernagio dainos Vilniui“, Vilniaus Katedros aikštėje 2012 m.

Dalyvavome A. Kulikausko organizuotuose koncertuose „Dainos teatras atgimsta“. Pirmasis vyko Kotrynos bažnyčioje, antrasis – Vilniaus Lukiškių aikštėje, per renginį – „Vilniaus Brodas Gyvas 2013“.

Dabar stengiuosi kurti ironiškai ir drąsiai. Dėl masės ir palaikymo pasikviečiau pianistą ir dvi vokalistes. Po truputį atrandam kūrybinį džiaugsmą. Kuriu dainas šiek tiek pašiepdamas aplinką, kurioje gyvenu. Noriu su humoru žvelgti į visą aplink tvyrantį lietuvišką liūdesį ir įtampą.

Pradžioje labai daug sėmiaus iš a.a. V. Kernagio, ir kaip iš muzikanto, ir kaip iš asmenybės, žavėjaus jo požiūriu į pasaulį ir kūrybą.

Vėliau, studijuojant, didelę įtaką mano kūrybianiam supratimui, skoniui ir požiūriui į meną darė mano vaidybos dėstytoja Eglė Gabrėnaitė. Pradėjau vertinti niuansus, mintį, išraišką, energetiką ir vaidyboje ir muzikoje. Dėstytoja man kartą pasakė V. Kernagio žodžius: „Daina – tai mažas spektaklis“. Ši frazė man labai įstrigo, stengiuosi ja vadovautis.

Neseniai klausiausi senųjų „Keistuolių teatro“ dainų ir supratau, kad jos man padarė didelę įtaką vaikystėje. Jie labai gerai atspindi frazę: „Daina – tai mažas spektaklis“. Visos jų dainos užpildytos prasme, norėjimu, energija.

Mėgstamiausi Lietuvos muzikantai: Vytautas Kernagis, Dainos teatras, Keistuolių teatras, Andrius Kulikauskas, Andrius Kaniava, Vidas Bareikis.

Užsienio: „The Beatles“, V. Vysockis, W.A.Mozartas, L.. van Beethovenas, P. Čaikovskis

Talentas be darbo nieko vertas, kartais žmogus ir be talento pasiekia daug, vien darbu. Dar pridėčiau norą ir drąsą. Sunku dirbti, kai nėra noro, o kai nori, viskas pasiekiama.

Manau, kad kiekvienas turi savo pašaukimą, tai yra darbas, kurį darydamas nemeluoji sau ir jauti malonumą jį darydamas. Manau, kad visiems reikia surasti tą savo darbą, neradus – ieškoti ir nebijoti mesti ne savo.“

Nuorodos:

https://soundcloud.com/artmuzika

https://www.facebook.com/artmuzika

https://www.youtube.com/watch?v=pVMvWsjCSnY&list=PLzfWwpIDQYDSnq1NGTNdIH5Hz6U55eey9

Artūras Dubaka dabar ir vaikystėje. A. Dubakos asmeninio archyvo nuotr.