Kosmosas – tai išmintis. Žiūrėdamas į prieš milijardus metų atsiradusias galaktikas suvoki, koks laikinas esi, nes jų jau tikriausiai seniai nebėra... Jos virto dar kažkuo... O tas kažkas vėl „persikūnijo“...
Mokytojas A. apie išmintį sakė, kad ši esanti dvejopa: spausdinta ir išgirsta, ir jei išgirstoji išmintis nėra atspausdinama, ji nenaudinga. Mokslas gelbėja, išmintis veda keliu, vingiuoja tartum persiškas ornamentas, o žmogui, ieškančiam saugumo savo mintyse, belieka nustoti geisti ir pasinerti į išminties kosmosą. Galiausiai išmintis nužudo nežinojimą, tačiau net mažytis nežinojimas gali tapti viešpataujančiu.
Tas, kuris atgaivina išmintį, nebėra miręs.
Lakioti kaip trys dešimtys paukščių, nepamiršti vaikystės svajonių, gyventi jose...