Mokantis plaukti. Šimtas neužbaigtų interliudijų. 5 Interliudija. Atsisveikinimas

Ir visada kaltas būdavo Dravenis, nevykęs Meistras, nesugebantis nieko išmokyti, pademonstruoti savo ekstremalių sugebėjimų. Paklaustas apie kovų menus, jis paslaugiai ištiesdavo seną koltą. Guru Guru papurtydavo galvą:

– Tai kuo gi dabar pavirs vienuolynas? Gal erdvėlaiviu?

– Mes esame turguje, – aiškindavo Dravenis, – eime pirkti šviežių apelsinų.

Guru Guru stebino, šiurpino nesustabdomai auganti Dravenio arogancija. Taip, Dravenis turėjo smiltelę įgimto meistriškumo, jis buvo gimęs zen praktikai, bet didybės manija tarsi nepailstantis termitas sugraužė visus Meistro laimėjimus.

Miestas pasibaigė staiga, išlipęs iš troleibuso Guru Guru atsidūrė kažkokiame kaime. Reikėjo grįžti atgal, bet Guru Guru niekaip negalėjo surasti troleibusų stotelės. Ji kažkur dingo. Pagaliau Guru Guru užkalbino kažkokią merginą:

– Kaip sugrįžti į miestą?

– Miestas yra už šio miško, – tarė mergina ir skubiai pasišalino.

Guru Guru pastebėjo vos pramintą takelį ir nutarė juo eiti. Pagaliau miškelis pasibaigė ir Guru Guru pasiekė kažkokią dykynę, kurioje riogsojo seni apgriuvę rūmai. Tolumoje spindėjo stikliniai Vilniaus dangorėžiai, ir Guru Guru lengviau atsipūtė. Ne, jis nepaklydo, bet atrado taką namo.

Rūmų kieme stovėjo Dravenis. Jis vilkėjo sutrintą džinsinį kostiumą ir buvo užsimaukšlinęs sulamdytą plačiabrylę skrybėlę. Guru Guru išvydo paskutinį dinozaurą, nevykėlį, išmirusios kartos atstovą, vis dar beviltiškai įsikibusį retrogradinių idėjų.

– Meistras... – ironizavo Guru Guru, – tiksliau, gatvės balagano klounas... Iš šis tipas mane mokė išminties? Apgailėtina...

– Sveikinu! – nudžiugo Dravenis, - tu išmetei rožinius akinius ir išvydai prieš save stovintį b(r)udą!

Guru Guru nebuvo kietaširdis, jam pagailo Dravenio.

– Vargšas poetas, nuskurdęs, susenęs, neįvertintas, vis dar sklidinas kvailų idėjų... – sumurmėjo Guru Guru.

Bet Dravenis buvo ištikimas savo aukštam pašaukimui. Jis keistas žodžiais palaimino Guru Guru:

– Priėjus prie sudužusio veidrodžio, suskamba šventyklos varpas (tiksliau, visas kariljonas!), ir lietaus žmogus smeigia astralines šakes žemiau juostos. Susiriečiama iš juoko. Užgęsta skausmo perimetras ir jau galima gatvėje suskaičiuoti visas elektros lemputes, atsiriboti nuo reklaminių stendų, ir drąsiai lipti į molinį troleibusą, kuris rieda plačiais betono bėgiais iki pat arbatos sienos... Guru Guru, pamiršk mane, išmeski iš galvos mano kvailą mokymą, ir keliauki savo keliu...

Guru Guru suprato, kad neverta net padėkoti ar mandagiai atsisveikinti. Reikia palikti šį kvailą senį, ir kuo greičiau.

Vitingo Dravenio rūmų griuvėsiai, nykus ruduo, prarastas laikas