Kai ataušta išretėję saulėlydžiai, patręšti lietingais debesimis, uždelsta vasaros kruša praturtina bulvių atsargas antracitu, fiksuota medžio anglimi. Atonaliai skamba slidus, molėtas patvorių solfedžio, ir nuo girgždančių kranų strėlių pavargę ausys, užglaistomos skystu betonu, kad taisyklingai sustingtų ateivių genetiškai modifikuota galva.
Jau nebėgama į prekybos centrus pirkti nukainotų smilkalų. Neskubant ant asfalto ieškomi kreida užrašyti eretiški žodžiai, galintys pakeisti pagrindinę biblinio sakinio mintį, kuri visada aforistiškai pirmauja, nublokšdama visas gyvenimo patirtis į nuodėmių griovį.
Šiuos eretiškus žodžius nepailstamai saugojo Dravenis, ketindamas juos ištarti, kai Guru Guru bus pasiruošęs gyventi plačiame pasaulyje, nes jokio vienuolyno ar saugaus prieglobsčio nėra. Meistras – tik kreivas veidrodis, kuriame mokinys mato savo netikrą veidą. Guru Guru privalėjo sudaužyti kreivą veidrodį, ir tada Dravenis vėl taps draugu, bet ne Meistru.
Lunaparkas, kreivų veidrodžių kambarys, užtemusi dabartis