Eilės

MŪSŲ LIKIMAI

Nežinau, ką turėčiau sakyti,
kai siela taip skausmingai tuščia,
kai šnabždėjimai Dievo laimingo,
virsta šaltojo ledo dvasia

Aš žinau - aš esu tik vienišė,
slydinėsiu aš molio purvuos,
rankos ištiestos bus tik netikros,
žmonių žodžiai paskendę meluos

Taip ėjau per gyvenimą ilgą,
aš klupau, klydinėjau keliais -
čia viršūnę pasiekus laimingą,
čia duobėj atsidūrus tamsioj

Taip keliausime mes per gyvenimus,
vieniši, kaip laukiniai vilkai,
tai lemtis - tai auksinis likimas,
nepakeis to ir mūsų vaikai....

********************

KVAIŠA MOTERIS

Aš pavargau - aš pirksiu seną namą,
braidysiu aš jame vienui viena,
aš kalbinsiu čia apsistojusias dvasias benames,
šnekėsiu su jomis ir poteriausiu per  nakčias.

Aš vaikščiosiu po kambarius tuščiuosius,
klebensiu atviras, neužvertas duris,
svajosiu ten surasti tyrą dvasią,
o radusi prisėsiu šalia jos.

Mes kurstysime židinį sugriautą
ir šildysim prie jo savas senas rankas,
girdėsime vaikus bežaidžiančius slėpynes,
užuosime skanias garuojančias vakarienes.

Išslinks tas mano nepažįstamas tik rytą,
grakščiai  nuplauks migla patvinusiais  laukais,
sedėsiu aš aušroj visa nušvitus,
vėl  laukdama ateinančios gūdžios nakties.

Išeisiu aš tądien į gatvę seno kaimo,
šaipysis žmonės, žvelgs keistais veidais,
girdėsiu - kvaiša moteris iš seno namo ,
globoja vaiduoklius savam būste.

Aš juoksius -  aš graži tądien sau būsiu,
žinau - vienatvė neapkabins manęs daugiau,
tikiu - sutemus ir rūkams lėtai nusėdus,
tu vėl sedėsi mano kambary tyliam...


***************************

TIESA

Neverk, kai jie išeina
ir lieki su savim -
juk išskuba silpnieji -
jų dvasios prietemy...

Tu juk sakei tik tiesą,
o ji - žinai - skaudi -
tu pelkėj lieptą tiesų
tiesei tamsioj nakty...

Neverki - jie sugrįš dar,
galbūt ne pas tave,
jie grįš  prie tiesos tavo,
nes ji yra tiesa...

Mes galim suktis, gręžtis
nuo skausmo ir tiesų,
gyvenimas kreivas, klišas,
atves prie pagrindų...

******************************

LAISVĖ

Aš besvorėj erdvėj
miestai niekieno supas
man beprotė mintis
apkabinusi  lūpas
pasakyt vis geidžiu
mintyse ką kartoju -
neištart tų žodžių
jų girdėt nieks nenori
tas pasaulis juk toks
kreivų veidrodžių bumas
prakalbėsi nubus
veidmainystė, godumas
taigi leiski jiems snaust
tu vaizduok esi laisvas
jei tavęs kas paklausk  -
pasakyk tu bejausmis
negirdi, nematai
ir tą laisvę taip myli
nors gerai tu žinai
žodis reikšmės neturi
tai užmiršk tu tada
žodžius -  laisvę, lygybę
nevartok jų kalboj  -
leiski jiems  taip ir nunykti...

Niujorkas. 2015 m.