Mokantis plaukti. Šimtas neužbaigtų interliudijų

Sunkūs jauno vienuolio kelio etapai

Pirmoji naktis

Bėgant katinui, leidžiantis saulei, gaudžiant varpui per tiltelį eidamas jis mąstė, kodėl keliauja į kitą upės pusę. Ant kalno stūksojo milžiniškas paminklas, pavasaris dar tik sirpo. 

Tai buvo pirmoji jo diena vienuolyne. Tiksliau (taip, jau štai ir rankena), prie vienuolyno vartų.

Meistras neleido nakvoti viduje, nes tai buvo pirmoji naktis.

Toks buvo pirmasis Meistro išbandymas.

Prieš užmigdamas šalia vienuolyno vartų jis prisiminė Yuan Mei eiles, kurios lietuviškai galėtų skambėti maždaug taip:

Šventykla, paslėpta kaip lobis kalno papėdėje.

Pušys, bambukai tokie subtilūs.

Senovinis Buda sėdi ten be žodžių. 

Už jį kalba čiurlenantis vanduo.

Jaunasis vienuolis (tiesa, dar neįšventintas) padėjo galvą ant kuprinės ir, prisiminęs tranzavimo laikus, užmigo trilijono žvaigždžių viešbutyje. Jis sapnavo, kad šalia augantis kedras sparčiai evoliucionavo į žmogų (arba atvirkščiai, išbudęs neprisiminė) ir ant savo baltos odos rašė keistas eiles.

Staiga jaunąjį vienuolį kažkas švelniai papurtė už peties. Tai buvo Meistras.

– Draveni, čia tu?

– Taip, Guru Guru, čia aš...

– Ir šis vienuolynas...

– Tik holograma, simuliakras, – paaiškino Dravenis. – Čia vakare be skausmo, virtualiai nukertamos poetų rankos ir paguldomos ilsėtis į kvarco sarkofagus. Ryte niekas neatgimsta kedrais, todėl vėl sugrąžinamos rankos, kad ant nugaros išdygtų sparnai, ir mes galėtume skristi į Garudų slėnį, ir vėl rašyti baltas eiles.

Kažkur toli kalnuose, nepagaunamame laike, visai arti Šambalos