Interliudija. Kinas

Kai baigiasi kinas, reikia gatvių kovos. Nugirdyti gazuotu oru sklendžia alkani balandžiai. Pigus batonas. Trupiniai. Žemės traukai paklūsta atsarginiai dantys, apsaugoti kalibruoto smėlio plombomis. Vienodi laiko kąsniai. Pakanka tik vieno smūgio į veidą, ir dingsta naivi šypsena. Vakare kraujuoja pamušta nosis, tyliai pakartojamas riksmas. Neskauda. Visai.

Sutemo. Nurimo vėjas, nedrįsdamas žadinti čerpių. Įtaigiai į gatvės pusę pasviro stogai. Į sienas įmūrytos tuščiavidurės kopėčios nelipa aukštyn. Tik aukštos palangės laukia įsimylėjusių ugniagesių.

Atgailauja barokas, gerdamas angelų ašaras. Nuo freskų garuoja lakas, ir jau lunatikams galima varstyti muziejų duris, ieškoti sausų degtukų, paslėptos ugnies, neišsipildžiusių vaikystės laužų.

Kamuoja nemiga. Pabundama pasenus. Nugriautas vaikystės kino teatras. Išardyta salė, demontuoti šešėlių žaidimai, atkerėtos dienos. Sustojo laikas, aplenkęs futbolo kamuolius, išdaužtus langus ir laukines kates.

Bet koks miestas, nepasiekiama praeitis