Daug prašymų

(1)

Numalšink šiąnakt mano troškulį,

Atgaivink šįryt mano alpulį.

Dienos vysta, atodūsiais kosčioja

Suvyniojusios sielą į alkį.

Nuramink manyje šiąnakt nerimą,

Apšlakstyk ne vynu, bet vandeniu.

Naktys springsta ir apverkia veriančiai

Už rudens pasislėpusius šermenis.

Dėl rudens, dėl sušlapusios vasaros

Tiktai gėlės ir žolės nekaltos.

Kai nudžius po lietaus lango ašaros,

Man patiesk nušarmojimą baltą:

Ne šalnos, ne apgirtusio stingulio.

Ne lietaus atplukdytą putą...

Tik į amžių, kiaurai pradingusį,

Sugrąžink, kas turėtų nežūti.

(2)

Nukankink manyje mano liūdesį,

Širdyje dilgų gaisrą užkūrusį.

Tik nebūk išdidus mano budelis

Su aistrų ašmenim susidūręs.

Nebelaukiu dienų vis praeinančių,

Nusivilkusių jausmą ir atmintį.

Suvyniok į miglas skausmo akmenį

Dėl laikų su kančia besimainantį.

Išvyniok iš manęs mano ilgesį,

Bąlant šalnai saulėteky bundantį

Lyg apžilpstantį saulėj žvilgesį,

Amžinybės šviesa sielą gundantį.

Nekankink manęs apsiblaususios,

Neviltin laikinumą nublokšdamas.

Uždarumo tinkle nebejausiančios –

Išsipildo tik tas, ko netroštama.

(3)

Išsklaidyk šiąnakt mano kvaitulį:

Mėnulis žvaigždynuose šoka.

Pilnatvė šviesybėj apsvaigus

Išskysta lyg būtų sunokus.

Išblizgink priblėsusią erdvę

Lyg seną apleistą virtuvę.

Pakimba erdvėj užsimerkę,

Užmiega vienatvėj užkliuvę.

Prabudink mane užkerėtą

Ar laumių žolėm apkaišytą.

Nuvesk į rūkus, kad galėčiau

Išaušti skaidri tarsi rytas.

Erdvynai apsvaigusiai ritas:

Su nerimu glaudžias miegoti.

Nelieka jausmų išblaškytų

Sapnuojas tik pralėktos stotys.

(4)

Myluok many mano džiaugsmą,

Kai pavasaris saulę plazdena.

Dangus kedendamas džiausto

Debesynus gyvenimo mano.

Išraškyk nužydėjusias uogas,

Kol vėjelis išbraido pelkynus.

Apkaišyk seno namo pastoges

Vaikystėj kvėpintais žolynais.

Dar sustok atsidusti paunksmėj,

Kur sėdėjo senoliai suvargę.

Tik lietaus barbenimas dunksi,

Kai dangus po kaitros užsimerkia.

Nedraskyk širdies atminimais:

Slėpki jausmą many užkerėtą.

Juntu, kad gimiau atgimimui

Lygiausioj pasaulyje vietoj.

(5)

Neskandinki manęs į neviltį,

Kol audra staugimu nepasiuto.

Dar viliuosi pavasario kerinčio,

Saulės aukso siūlais susiūto.

Nenardinki manęs į užmarštį,

Pakol vėtra laukuos nekvatoja.

Šiugžda lapai po šąlančiom kojom,

Šilumai kraustantis užpečkin.

Atsidusk iš širdies suvaitojęs,

Jeigu siela beviltiškai blėstų.

Tegul vėjas su vėtra kvatojas:

Pagrūmok, jei šunybes krėstų.

Nuskraidink į svajonių pasaulį,

Kur klajoja tik meilės aitrumas.

Dar nelaukiu nublėstančios saulės,

Dar nenoriu išdrikti kaip dūmas.

2014