Ar XXI a. transhumanizmo idėjos turi ką nors bendra su XVII a. alchemija?

Nuo to laiko, kai klasikinės mechanikos pagrindų tėvas seras Izaokas Niutonas plušo alchemijos srityje, norėdamas cheminių reakcijų dėka išgauti auksą, turėjo prabėgti nemažai metų, kol alchemija „tapo“ mokslu – chemija. Nuo to laiko chemikams – mokslininkams - analogiškas bandymas praturtėti gali sukelti tik atlaidžią šypseną, skirtą truputį chemijos mokslo paragavusiam žmogui (Beje, mokslininkų atlaidžia šypsena būtų palydėtas ir kitas „mokslininkas“, nepajėgęs įsisavinti energetinės tvermės dėsnio ir todėl tęsiantis amžinojo variklio kūrimo idėją.)

Taigi kas jungia paminėtus dalykus su nūdienos transhumanizmo idėja, kuri sietina su tam tikra XXI a. kuriama antžmogio ideologija?

Pažvelkime į viską metodiškai, nuosekliai. Pradžioje susipažinkime su transhumanizmo idėja, kurią savo įvairiuose straipsniuose pristato Lietuvos mokslui neabejotinai nusipelnęs mokslininkas prof. Dobilas Kirvelis. Jis rašo: “Auga išbarstytų eksperimentinių duomenų suvedimo į kompaktiškesnę loginę sistemą poreikis. Šioms mokslo problemoms spręsti ir yra būtina sistemų biofizika (B130), biokibernetika (B115), bioinformatika (B110). Visa tai žmonijos raidą veda transhumanizmo – posthumanizmo kryptimi “. „Transhumanizmas – tarptautinis intelektualinis ir kultūrinis judėjimas, besivadovaujantis paradigma (nuostata), kad žmogaus ir žmonijos gyvenimo esmė – mokslo ir technologinė kūryba. Transhumanistai tiki, kad nauji mokslo atradimai, jų pagrindu sukurtos ir įgyvendintos technologijos lemia visuomenės gerovę ir ateitį, kad technologijos gali ir turi gerinti žmogaus ne tik fizines, fiziologines, bet ir protines, doros, išminties savybes. Transhumanistai mano, kad ilgainiui žmonės galės save transformuoti į daug daugiau gebančias būtybes ir kad tokie dalykai kaip negalia, kančia, ligos, senėjimas ir nesavanoriška mirtis yra nepageidaujami, išvengiami. Transhumanizmo simboliai – h+ arba H+.” Transhumanizmas numato šešias mokslinio savo raidos pažinimo epochas, kuriose, mokslui išsprendus tam tikrus klausimus, 2050 metais bus užbaigtas nemirtingo žmogaus sukūrimas. Pirma epocha. DNR pažinimas, vedantis į gilesnį gamtos biologinio pažinimo lygį. Antra epocha. „jau prasidėjusi primityviosios biotechnologijos kūryba ir įgyvendinimas, paremtas bioinformacinėmis DNR ir fermentų technologijomis. Tiesa, pačiomis pirmiausiomis žmogaus biotechnologijomis, kurios mums reikšmingos ir nepakeičiamos dar ir šiandien, reikėtų laikyti prieš dešimtis tūkstančių metų gyvulių ir augalų „prijaukinimą“. Trečia epocha. Trečiuoju mokslo ir technologijų progreso žingsniu laikytinas nervų posistemio ir smegenų pažinimas. Tai gyvūnų ir žmogaus, kaip tam tikrų biomašinų, funkcinės organizacijos pažinimas ir elgsenos supratimas. Jis sąlygoja žmogaus-konstruktoriaus fantaziją, tikėjimą, ryžtą sukurti mašinas, gebančias veikti taip, kaip ir gyvieji organizmai. Ypatingą reikšmę turi smegenų atsiradimas – tokios neuroinformacinės technologijos kuri suteikė psichikos – psichotechnologinę mąstymo savybę, atsiradimas. Mąstymas suprantamas kaip informacijos gamybos procesas – nuolatinė gyvūnui ar žmogui egzistuojančių ir besikeičiančių problemų sprendimo projektų kūryba ir atranka veikti. Mokslinis neurostruktūrų pažinimas jau atvedė į ketvirtąją epochą – kompiuterių ir kitų įvairiausių informacinių technologijų, išryškinusių neatskiriamą materialiųjų ir nematerialiųjų vyksmų egzistavimą gyvajame pasaulyje, kūrybą. Tapo aiškiau, kas yra psichika, siela, dvasia, Vis Vitalis, kad tai ne mistiniai, o realūs vyksmai, lemiantys tikslingai organizuotą veiklą. O tai nurodo galimybę pereiti į penktosios epochos – dirbtinio intelekto bei žmogaus integruotas technologijas. Jose numatoma galimybė suprasti, kaip spręsti net žmogaus, individo, nemirtingumo problemą. Žmogus, individas. suprantamas ne kaip kūnas, bet kaip unikali neuroinformacinė mašina, gebanti savaip, specifiškai spręsti tam tikras problemas. Biofizika, besiremianti antruoju termodinamikos dėsniu, teigia, kad kūnas, kaip ir kiekviena materiali mašina, visada susidėvi ir žūsta. Jį galima remontuoti, pakeisti organus. Bet žmogaus asmenybės esmė ne kūnas, bet mintys, problemų sprendimų paieškos – mąstymo unikalumas. O mintis jau galima kilnoti į kitas technologines priemones, pavyzdžiui, dirbtines”.

Taigi ar galėtų koks nors žmogus prieštarauti tokiai naujai nemirtingo žmogaus – dievo idėjai? Tikrai ne! Jis gali tik apgailestauti, jog gimė per anksti (tačiau tai tinka ne kiekvienam) ir gali nesuspėti patekti į apie 2050 m. startuosiantį nemirtingumo laivą. Tiesa, pavėlavusiam paliekama kita galimybė – atitinkamai investuoti į savo fizinio kūno išsaugojimą, t. y., išsaugoti jį tinkamą prikėlimui – klonavimui. Klonuotasis džiaugsis, jog jam pasisekė: jo kūnas nebuvo sudegintas ar kažkaip kitaip pradangintas ir tapo nepasiekiamas mokslui, nes, kad galėtų būtį prikeltas, reikalinga daugiau nei jo kūno subatominės dalelės bei iš jų sudaryti atomai, kuriuos galima rasti kūno pelenuose. Prikeltasis galės džiaugsmingai mojuoti uždaroje visatos energetinėje sistemoje plaukiojančiam laivui, kurio keleiviai savo nuobodulį sklaidys linksmomis istorijomis apie nepamatuojamą savo protėvių kvailumu pagrįstą tikėjimą, jog vienintelis Asmuo, jiems pažadėjęs prisikėlimą, nepaisant, kas buvo atsitikę su jų gyvybinę jėgą praradusiu kūnu, nieko neišmanė apie tikrąją nemirtingumo priežastį. (Tiesa, jei nematerialus nuobodulys, panaudojus mechanistinį sąmonės papildymo materialia informacija principą, dar nebus ištrintas.) Ar gali nevilioti tokia naujo žmogaus vizija?

Tačiau nuo vizijų pereikime prie realaus mokslo galimybių įvertinimo, juolab jog transhumanizmo raidos schemoje (pagal Kondratjevo ir Shumperterio K- bangų koncepciją) dabartinis laikotarpis įvardinamas kaip „krizinė duobė“ (sunku nepastebėti analogijos su pirminiais darvinistinės antropologijos mokslininkų krykštavimais, jog čia pat tas laikas, kai bus surastos tarpinės grandys, nuosekliai jungiančios  beždžionę ir žmogų. Beje, jie iš analogiškos duobės taip ir neišlipo). Ar galėtume surasti atsakymą, kodėl mokslininkai, pasiekę neginčytinai puikių rezultatų molekulinėje biologijoje, biofizikoje (t.y. moksle, biologijos problemas tiriančiame fizikos bei chemijos metodais), biokibernetikoje ir bioinformatikoje, patenka į tam tikrą krizę ir neatranda taip trokštamo mokslinio pagrindo inžinerinei nemirtingo žmogaus konstrukcijai. Nepaisant puikios transhumanizmo vizijos, klonuoti gyvūnai greitai nugaišta, o paprasčiausiai augalo sėklai, praradusiai gyvybinę jėgą (vitalizmą), toji jėga naujai nebesugrąžinama, nors žinoma cheminė ją sudarančių medžiagų sudėtis ir gyvybės funkcionavimo mechanizmas (biomokslas prieš maždaug trisdešimt penkerius metus buvo pažadėjęs išauginti dantis arba nepagydytomis ligomis susirgusius ir užsišaldžiusius žmones atgaivinti, pagydyti, ir pan., deja...).  Tiesa, kol kas transhumanistai apie naujos gyvybės sukūrimą drąsiai nekalba, o teigia , kad pasinaudodami evoliucionavusios gyvybės baze galės vystyti įvairiausių informacinių technologijų kūrybą, išryškinančią neatskiriamą materialiųjų ir nematerialiųjų vyksmų egzistavimą gyvajame pasaulyje. Anot jų idėjų, žmogaus asmenybės esmė ne kūnas, bet mintys (įdomu, kas galėtų prieštarauti tokiai pažangiai, radikalų materialistinį pasaulėvaizdį praplėtusiai minčiai?). Taigi akivaizdu, jog esminė problema - individo tapatybę apibrėžiančią informaciją transformuoti į kitą, naujai sukurtą, biofizinę sistemą, kuri nebūtinai analogiška žmogaus fiziniam kūnui. Kitaip tariant, esmių esmė yra žmogaus sąmonės, tapatybės „aš“ išsaugojimas tolimesnei raidai.

Tad pažvelkime, ar įmanoma suderinti tam tikrų biomokslininkų tikėjimą su realiomis mokslo galimybėmis ir ar jų pastangos mokslo atžvilgiu nėra analogiškos Niutono pastangoms pasigaminti aukso. Tačiau, netgi labai paviršutiniškai pažvelgę į Niutono laikmečio ir nūdienos mokslo padėtį, matome akivaizdų skirtumą: Niutono epochoje mokslas, pažįstantis medžiagą, žengė tik pirmuosius žingsnius, o nūdienos kvantinė fizika materijos tyrinėjimo klausimu priėjo savo galimybių ribas, t.y. fizikos mokslas eksperimentais patvirtino elementariųjų dalelių Standartinę teoriją, kurios dėka galima paaiškinti, kas lemia dalelių mases ir jų santykius. Deja, dėl elementariai paprastos mokslinių interesų priežasties biomokslininkai savo žiniomis prasilenkia su kvantine fizika. (Tiesa, tai visiškai pateisinama, nes mokslininkui, norinčiam pasiekti rezultatų bei mokslininko šlovės, būtina visas jėgas atiduoti konkrečiai tyrinėjamai sričiai, tad tokios pastangos yra visuotinai gerbtinos). Tai turėtų būti tarsi savaime suprantama, nes mokslinis biointeresas geriausiu atveju prasideda nuo medžiagą sudarančių atomų bei jų jungčių, t. y., kai galima kalbėti apie organinę medžiagą, kuri yra biochemijos ir jos pagrindu išvystytos molekulinės biologijos pradinis tyrinėjimų objektas (kaip žinoma, atomų matmuo dešimt dešimtame metro, o subatominių tam tikrų dalelių - dešimt aštuonioliktame metro). Smegenyse kuriamą bei perduodamą informaciją biochemijos mokslas aiškina jose vykstančiomis cheminėmis reakcijomis, o neuronų ryšius - elektros srovės impulsais. Taip paaiškinamas motorikos veikimo mechanizmas. (Kaip žinoma, elektros srovė bei jos sukurtas magnetizmas yra kompiuterio kaupiamos ir perduodamos informacijos pagrindas, kurio mechanistinis veikimo principas fizikos moksle yra aiškinamas elektrono sąvoka. Šiandieninio dirbtinio intelekto apdorojama informacija išreiškiama matematiniu principu „0 arba 1“. Kalbant nematematine kalba, tai būtų tarsi veikiantis žmogaus protas, kuris visus įvykius vertina kategoriškais sprendimais – „taip arba ne“). Taigi biomokslas gauna jau paruoštą ir paaiškintą jam reikalingą mokslinį produktą, todėl papildomai gilintis į kvantinės fizikos subtilybes biomokslininkams nėra būtinybės. Tačiau tai iš esmės oponuoja tam tikrų mokslų atstovų sukurtai transhumanizmo koncepcijai, kurioje informacijos sąvoka skiriasi nuo naudojamos kvantinėje fizikoje. Iš to seka visa grandinė tiek teorinių, tiek praktinių problemų, susijusių su bandymu inžineriniais metodais sujungti neatskiriamą materialiųjų ir nematerialiųjų vyksmų egzistavimą gyvajame pasaulyje. Nepaisant intelektualinių biomokslininkų pastangų išlipti iš „krizinės duobės“, to padaryti nepavyks, tačiau, pasitelkus kvantinę fiziką, atsiranda galimybė suformuluoti tam tikras sąvokas, kurių dėka galima paaiškinti transhumanizmo vizijos, kurioje numatoma tobulesnė fizinė ir dvasinė žmogaus vienovė, nerealumą. Kitaip tariant, bandymas mechanistinio principo dėka nematerialią dvasią sujungti su materialiomis struktūromis platesniu moksliniu požiūriu yra pasmerktas žlugti, todėl apie tai būtina pakalbėti išsamiau. (Kaip žinoma, mechanistinis principas, kurio idėjos autorius yra Demokritas, nepriekaištingai veikia visoje materialioje būtyje.)

Jau pirmieji mokslininkai, kūrę dirbtinį intelektą, iškėlė klausimą: ar žmogaus mintis yra visatos dalis? Šis klausimas ideologiniame agresyvaus materialistinio pasaulėvaizdžio fone nuskambėjo kaip iššūkis jai. Tai buvo tarsi mokslinė nuoroda žmogaus mąstyseną nukreipti ne tik į filosofinius būties metafizikos klausimus, bet ir į judėjišką religinę Dievo sampratą. Kartu tai buvo tarsi kvietimas moksliškai apibrėžti Vakarų civilizacijoje įsivyravusį naująjį panteistinį pasaulėvaizdį. (Tiesa, tokio pasaulėvaizdžio ištakų ieškojimas atskiras ir įdomus klausimas. Galima paminėti tik tiek, kad tam turėjo įtakos tam tikra Naujųjų amžių filosofija, pvz. Spinoza ir kt. Be to, praeitame šimtmetyje įsivyravo religinis, filosofinis ir mokslinis sinkretizmas, skatinantis panteistinę mąstyseną. Kitaip tariant, prie panteistinės mąstysenos galima priskirti tuos filosofus, kurie atmetė aristotelišką Dievo – Kūrėjo, kaip materiją pranokstančios Minties, sampratą.) Nors šis pasaulėvaizdis nesuderinamas su naujausiais fizikos pasiekimais ir yra stabdis mokslininko protui, tačiau akademinės visuomenės tam tikrų narių protuose jis tebėra įsitvirtinęs dėl elementariai paprastos priežasties: nėra pakankamai gerai įsisavintos materialumo ir nematerialumo sąvokos. (Nematerialumo sąvokos negalima tapatinti su fizikiniu vakuumu, kuriame pilna atsirandančių ir išnykstančių dalelių).  Kita vertus, tai tarsi savaime suprantama, nes mokslinis tokių dalykų įsisavinimas tapo įmanomas tik pastarųjų metų kvantinės fizikos žinių kontekste. (Todėl iš dalies pateisinami ankstesni teoriniai profesionalių fizikų bandymai „atgaivinti“, pavyzdžiui, eterio teoriją ir pan. Be abejonės, tokie dalykai greitai patekdavo į oficialaus fizikos mokslo užribį). Tad pradėkime nuo karštų įžymiausių fizikų teoretikų ginčų, davusių pradžią nūdienos kvantinei fizikai bei jos suformuluotoms informacijos bei materialumo ir nematerialumo sąvokoms.

Maždaug prieš aštuoniasdešimt metų fizikams iškilo atomo skilimo būsenos klausimas. Kopenhagos fizikų aiškinimu (be abejonės, su N. Bohru priešakyje), atomas yra „superpozicijos“ būsenos, kurią sugriauna tik matavimas, t.y. su dalele fizinėje tikrovėje neįvyksta jokių pokyčių, o pokyčiai vyksta stebėtojo prote. Toks miglotas, psichologizmu pagrįstas aiškinimas visiškai netenkina A. Einšteino, norinčio skilimo priežastį apibrėžti ir įvardinti moksliškiau. Į pagalbą A. Einšteinui ateina E. Schrodingeris, pateikdamas „Katės paradoksą“. (Beje, šias „psifunkcijas“ perėmė mėgėjai ir sukėlė naujas ezoterikos idėjų bangas, kurios atsirito iki transhumanizmo). Taip dalelės elgsenos paradoksų kontekste gimsta „sieties“ sąvoka, leidžianti Einšteinui, Podolskiui ir Rosenui iškelti klausimą, mokslo filosofijai aktualų ir nūdienoje – ar gali fotonai keistis tarpusavio informacija per atstumą neprarasdami laiko? Kitais žodžiais šis klausimas gali skambėti taip: ar tai, jog dalelių tarpusavio informacija gali sklisti didesniu nei šviesos greičiu, yra įrodymas, jog egzistuoja visur tuo pačiu metu esantis ir visa nulemiantis nematerialus laukas? Einšteinui toks klausimo formulavimas prilygsta teiginiui, jog egzistuoja „vaiduokliškas veikimas per atstumą“, o tai prieštarauja specialiajai reliatyvumo teorijai. Vadinasi, dalelės tokias savybes turi būti turėjusios anksčiau (nūdienoje paaiškėja, kad subatominių dalelių savybės yra nulėmusios atomo branduolio susidarymą). Kita vertus, jis sako, jog nors ir kokia teisinga būtų kvantinė teorija, ji pateikia tik dalį tiesos. Taigi tai ne kas kita, o metafizinė pretenzija fizikai pasaulį apibrėžti objektyviai. (Ši pretenzija - tai mokslininko įžvalga nūdienos mokslinei nematerialumo sąvokai, kuri pranoksta materialią, energetinės tvermės dėsniu paaiškinamą visatos materijos - energijos kaitą). Pastaraisiais metais Vienoje, kvantinės fizikos laboratorijoje, vadovaujant Antonui Zeilingeriui, patvirtinus „superpozicijos“ realumą, tam tikra prasme patvirtinama ir Einšteino metafizinė pretenzija. Fotonų elgesys išties „vaiduokliškas“, t. y. laikas ir erdvė neriboja jų pasikeitimo informacija tarpusavyje, o tai reiškia, jog to paaiškinti paties fotono „intelektualumu“(savybe) neįmanoma ir reikalinga visa jungiančio, nuo fotonų nepriklausančio, nematerialaus informacinio lauko sąvoka. Tačiau, anot A. Zeilingerio, pastaroji sąvoka - tai tik mokslinę fantaziją žadinanti vizija: fizikos požiūriu, ji niekam tikusi, nes nėra jokių mokslinių priemonių, galinčių leisti į ją prasiskverbti ir kažką apie ją pasakyti. (Akivaizdu, jog mokslininkas nemato prasmės veltis į metafizinius klausimus, kita vertus, tai dar vienas patvirtinimas, jog eksperimentinis fizikos mokslas prieina savo galimybių ribą ir tegali kalbėti apie pasekmę, kurios priežastis yra anapus materialios egzistencijos (fizikų terminologija – anapus Planco Ribos). Taigi fizikos mokslas turi tenkintis keista dalelės elgesio „protingumo“ savybe. Jos užtenka sukurti kvantinės kriptografijos būdą, leidžiantį fotonų „sieties“ dėka užkoduoti informaciją bei perduoti ją sąlyginai dideliais atstumais. (Dalelių „sieties“ sąvokos pagrindu maždaug prieš tris dešimtmečius iškelta holograminės visatos modelio hipotezė). Taigi metafizinė Einšteino pretenzija yra tinkama – kvantinė fizika nematerialių dalykų apibrėžti nepajėgi, nors jie realiai egzistuoja ir iš anksto nulemia materijos struktūrizaciją. (Populiariai kalbant, visatos materiją – energiją sudarančių subatominių „dalelių eismas“ yra įvykęs  viena kryptimi. Dalelių „protingumo“ savybės iš anksto buvo nulemtos nematerialaus lauko, apie kurį kalbėti fizikos mokslas neturi ir niekada neturės jokių galimybių, nes jis egzistuoja anapus materialios egzistencijos, t.y., tam tikri nematerialūs  įvykiai yra įvykę arba vyksta dar prieš materijos - energijos  egzistenciją ).  Todėl apie materijos ir nematerijos sujungimo galimybę kvantinės fizikos žinių kontekste negali būti nė kalbos. Grįžtant prie transhumanizmo idėjų, platesnių kvantinės fizikos žinių kontekste akivaizdžiai matyti, jog žmogaus sąmonėje generuotų nematerialių minčių ir mechanistiniu principu funkcionuojančio dirbtinio intelekto (materialios informacijos) sujungimo mokslinė problema yra ta, jog nėra tinkamai suformuluota pati nematerialumo sąvoka. Kita vertus, įvairiapusių mokslinių žinių kontekste moksliškai suformuluota nematerialumo sąvoka mokslininką įpareigoja tokias jungimo idėjas atmesti kaip nemokslines. (Būtent! Dirbtinis intelektas yra materiali informacija ir ne kas kitas, o tik žmogaus sąmonė, kuri pranoksta materiją, dirbtinio intelekto informaciją gali paversti nematerialia būtimi).

Transhumanizmas apsiriboja naujuoju vakarietišku materialistiniu – panteistiniu, intelektualiai nebaigtu, paradoksaliu pasaulėvaizdžiu (teigiančiu materijos pirmumą, kita vertus, pripažįstančiu, jog žmogaus esmė yra ne jo kūnas, o mintis, t.y. tarsi mintis turi pirmenybę prieš materiją), kuriame nematerialumas bei juo grindžiamas informacijos funkcionavimas siejamas su materija – energija bei jos sąveikos jėgomis. Tokia samprata akivaizdi: žmogaus smegenų veikla aiškinama apsiribojant cheminėmis reakcijomis ir elektros srovėmis, kurių dėka perduodami neuronų impulsai ir kartu teigiama žmogaus esmė – jo materialų kūną pranokstanti mintis. Bėda ta, kad mintis, nors ir vadinama nematerialia (pavyzdžiui, sukelianti nuobodulio jausmą), tačiau galiausiai tapatinama su tam tikra materijos būsena arba jos sąveikos jėgomis. (Prisiminkime transhumanistų teiginį: ”Neurostruktūrų mokslinis pažinimas jau atvedė į ketvirtąją epochą – kompiuterių ir kitų įvairiausių informacinių technologijų kūrybą, išryškinusių materialiųjų ir nematerialiųjų vyksmų neatskiriamą egzistavimą gyvajame pasaulyje. Tapo aiškiau, kas yra psichika, siela, dvasia, Vis Vitalis, kad tai ne mistiniai, o realūs vyksmai, lemiantys tikslingai organizuotą veiklą.“). Todėl platesnių mokslinių žinių kontekste apibrėžus nematerialumo sąvoką nemoksliška nematerialią mintį (neapibrėžiamą fizikinėmis konstantomis) bandyti tapatinti su dirbtiniu intelektu (apibrėžiamu fizikinėmis konstantomis). Tačiau tai nereiškia, jog negalima dirbtiniu materialiu intelektu paveikti materialių neuronų ir taip daryti įtaką motorikai bei pan.  Taigi dirbtinis intelektas yra materialus ir priklauso materialiai visatos daliai (t.y. informacijos kaita vyksta mechanistiniu principu ir neviršija šviesos greičio). Sudėtingesnis atsakymas dėl žmogaus minties (Akivaizdu, jog mintis gali viršyti šviesos greitį. Tokį mintinį eksperimentą labai paprasta atlikti astronautams, pabuvojusiems Mėnulyje). Žmogaus mintis, esanti vienovėje su jo fiziniu kūnu, tarsi priklauso energetiniu tvermės dėsniu paaiškinamai materialiai visatai, kita vertus, kadangi minties negalima apibrėžti visatos materijos kaitą apibrėžiančiomis fizikinėmis konstantomis, galima teigti, jog ji materialiai visatai nepriklauso (klausimas, kam priklauso nemateriali mintis, turėtų skambėti retoriškai – ji gali priklausyti tik analogiškam nematerialumui).

Taigi, iš mokslo perspektyvos vertinant transhumanizmo viziją  galima teigti, jog  žmogaus sukurtas dirbtinis intelektas apsiribos  „taip arba ne“ sprendimų priėmimo principu ir niekada neprilygs žmogaus sąmonei, žmogaus evoliucinėje eigoje subrandinusiai „aš ir kitas“ nematerialius  bendrabūvio vertybinius kriterijus. Negali būti nė kalbos apie galimybę šiuos du intelektus apjungti bei taip pratęsti jų bendrą neribotą egzistavimą  pagal norimą viziją. Todėl, nepaisant dirbtinį intelektą  kuriančių  tam tikrų mokslininkų aukštų vidinių moralinių nuostatų, nemirtingumo transhumanistines idėjas galima priskirti prie psaiaudomokslinių ideologijų, kurios į pasaulio istoriją  įėjo  kaip  gėdingos ir apgailėtinos. Nūdienos technologijos leidžia sukurti dirbtinį intelektą galinti atskirti „gyva nuo negyva“ ir jo valdomus mechanizmus. Telieka juos atitinkamai  užprogramuoti ir taip paversti gyvybę  žudančiomis mašinomis. Klausimas aktualus: Ar protingas žmogus leis tokiam  scenarijui įvykti?

Nūdienoje naujuoju panteizmu pagrįsta transhumanistinė pasaulėžiūra meta iššūkį teistiniam pasaulėvaizdžiui bei mokymui apie jį ir taip kviečia į tam tikrus viešus debatus. Tačiau dėl anksčiau paminėtų priežasčių transhumanistinis ateizmas nėra pajėgus apibrėžti judėjiško – krikščioniško – islamiško nematerialaus Dievo sampratos, todėl akademiniame lygyje diskusijos negali net prasidėti. Tad religinis klausimas nukeliamas į buitinius samprotavimus, kuriuose ateistai apsiriboja profanišku teistų mokymų vertinimu bei jų asmeninių savybių komentavimu.

P.S. Fizikų pastangos sukurti Vieningo lauko teoriją jiems yra didžiulis iššūkis. Tai tapo akstinu mokslininkams kurti hipotezes, vienijančias sąmonę ir fizinį pasaulį. Taip atsirado hipotezių, prasilenkiančių su patvirtintomis mokslo žiniomis bei realiomis mokslo galimybėmis tokias hipotezes patikrinti, todėl jos liko oficialiai pripažįstamo mokslo užribyje (kaip žinoma, moksle hipotezė įgauna teorijos statusą, jei teikiamos idėjos patvirtinamos stebėjimais bei eksperimentais). Viena iš tokių hipotezių yra torsioninių laukų arba fizikinio vakuumo hipotezė, kurios autoriai – žinomi rusų fizikai G. Šipovas ir A. Akimovas. Ši hipotezė žadina bandymus naujai apibrėžti žmogų bei jo atsakomuosius veiksmus pasaulio atžvilgiu. Nors ši hipotezė tam tikra prasme sudomina teistus, tačiau nepalyginamai labiau ji žavi žmones, turinčius ateistinę pasaulėžiūrą, pagrįstą panteistiniu pasaulėvaizdžiu. Žavesio priežastis labai paprasta. Žmogus tiki, jog tam tikrų technikų dėka gali įgauti galią ir savo mintimis tampa pajėgus keisti visuomenę bei pasaulį pagal savo sumanytą planą. Tokia mąstysena neatsiejama nuo tam tikrų ezoterinių mokymų kuriose žmogaus galios troškimai yra to mokymo esmė (nekyla abejonių, kad paminėta hipotezė yra padariusi įtaką transhumanizmui). Tačiau tokio tikėjimo pasekmės žmogui bei jo atsakomiesiems veiksmams pasaulio atžvilgiu yra visiškai kitas klausimas.

Susijusi publikacija:

http://www.radikaliai.lt/radikaliai/1034-transhumanizmas-viltys-ir-pavojai