Algio Fediajevo akustinės psichodelikos pasaulis pakeliui į Araratą

Albumo dainų ir kompozicijų pavadinimai iškalbingi ir intriguojantys:

1.Lindimas iš guolio 02:30
2.Visa tiesa apie tai, kas nutiko prie Ararato 05:35
3.Odė purvui, pykčiui ir bjaurumui 02:35
4.Sufijui Semui išplėšė vilnonio apsiausto sagą, todėl jis vargšas ėmė šalti į Ragą 04:37
5.Harmonijos pirkimas 04:04
6.Iš molio ir purvo 03:55
7.Nelaimėjęs, bet nenugalėtas 10:44
8.Kartais tenka pripažinti, kad mįslės taip ir lieka mįslėmis 01:37

Pakalbinau Algį Fediajevą (2015 01 10).

Kaip atsidūrėte Muzikos pasaulyje?

Gimiau kaip Algirdas Fediajevas 1989 m. Vilniuje. Turbūt dar 1994–1995 m. tėvo dėka susidūriau su roko muzika. Tai buvo Deep Purple, AC/DC, Led Zeppelin, Pink Floyd (prireikė nemažai metų, kad juos pamėgčiau). Vėliau, kai buvau 16-os, internete pasirodė straipsniai apie psichodeliką. Iš jų sužinojau daugybę puikių grupių, iš jų labiausiai, kaip didžiausią įtaką muzikiniame pažinime man padariusias, išskirti galima dvi grupes – King Crimson bei Grateful Dead. Pirmieji atvėrė iš pradžių progresyvaus roko, vėliau avangardo, džiazo horizontus, antrieji nuvedė į psichodeliką, o taip pat bliuzą, country, na, ir, žinoma, atskleidė kontrkultūrines idėjas.

Kokiose grupėse esate grojęs?

Gitara groju ir dainuoju grupėje Working Hobo (https://www.facebook.com/workinghobo?fref=ts), nuo 2010 m. Pradžioje tai buvo akustinis bliuzo ir country mišinys. Pastaruosius pusantrų metų grupė buvo nelabai aktyvi, oficialių įrašų nėra. 

2013–2014 m. būgnais grojau grupėje Arklio Galia (https://www.facebook.com/arkliogalia?fref=ts).

Kaip gimė Jūsų solinis albumas?

Albumas „Vieškeliu į Araratą“ pasirodė 2014 m. gruodžio 1, jis įrašytas Vilniuje ir Bratislavoje, išleistas per nedidelį „leiblą“ „Resonating Wood Recordings“.

Pristatėte jį gyvai?

Neabejotinai smagiausia groti yra Kirtimų kultūros centre – iš viso ten pasirodžiau tris kartus.

Pirmasis kartas buvo 2014 m. vasarį. Dar grojo mano draugai airis Philip Soanes bei James Haddock Jr. Tai buvo mano kaip akustinio solo muzikanto debiutas Lietuvoje. Dainos dar buvo visai šviežios, neįsivaizdavau, kaip jas priims publika, kurios susirinko gana gausiai. Rankos drebėjo, kojos taip pat, na, bet apskritai vakaras buvo puikus. Gruodžio pradžioje buvo neabejotinai didžiausias ir reikšmingiausias muzikinis įvykis, kuriame dalyvavau. Kirtimuose nuostabiai debiutavo Ievos Toleikytės ir Vido Aškinio duetas, pats sugrojau tikrai geriausiai gyvenime. Žmonių susirinko išties daug, atmosfera buvo pasakiška, magiška, dar ilgai reikėjo atsigauti po tokio pozityvaus smūgio. 

Kirtimuose kiekvienas koncertas muzikantui didžiulė šventė yra dėl kelių priežasčių: pirma, puikus įgarsinimas. Tikrai niekur daugiau taip gerai savęs netenka girdėti, publiką muzika taip pat pasiekia visiškai švari. Antra, kadangi Kirtimų kultūros centras yra toliau nuo miesto centro, ten neužklysta atsitiktiniai klausytojai, visi susirenka tikslingai – dėl muzikos. Todėl žmonės klausosi! O tai yra nuostabu. Groji instrumentinį 10 minučių ilgio kūrinį vien akustine gitara ir žmonės įtempę ausis, atrodo, netgi bijo garsiau įkvėpti oro. Sunku patikėti. Jaučiu didžiulę padėką ir pagarbą publikai, kuri ten lankosi.

Kur dar grojote?

Iš visų vasaros festivalių/renginių labiausiai patiko groti LUNI vasaros stovykloje. Vėlgi dėl panašių priežasčių: puiki publika, žmonės, artimi idėjomis, laisva atmosfera.

Įdomūs ir koncertai užsienyje. Kaip solo muzikantas debiutavau Tbilisyje 2013 m. rugpjūtį, 2013 m. lapkritį grojau Krokuvoje. Balandį buvo pora koncertų Lvove. 

Dabar daugiausiai groju vienas, tačiau vėl aktyviai repetuojame ir bandome kurti su grupe „Working Hobo“. Vienas toliau kuriu naujas dainas, artimiausiuose koncertuose (planuoju sausio pabaigoje ar vasarį) jos suskambės, galbūt šiemet ar kitąmet pasirodys dar vienas albumas. Naujosios dainos, bent mano požiūriu, kiek skirsis nuo esančių debiutiniame albume. Kuo tiksliai, nežinau, geriau vėliau kas nors iš šono įvertins.

Kas įkvepia kurti šiais laikais nepopuliarią Muziką?

Galima sakyti, kad inspiruoja vos ne kiekviena akimirka gyvenime, bet gal kiek banaloka taip teigti, na, ir nelabai turininga (skaityti tokius atsakymus taip pat ir nelabai įdomu). Tad geriau paskaldyti tikrovę bei save ir kažką išrinkti.

Kalbant apie muziką įtakų daugybė, nes domiuosi pakankamai skirtingais žanrais: nuo akustinio country/folk/bliuzo per roką (ypač kreivesnį, psichodelinį, progresyvų, avangardinį, new wave/post punk...), džiazą (nuo regtaimo per visą bebop/hardbop klasiką iki free) iki visiško avangardo. Kalbant apie ant akustinės gitaros pastatytą muziką (t.y., būtent tokią, kokią groju), galima išskirti tam tikras pavardes. Manieji mokytojai ir įkvėpėjai, ko gero, būtų šie: Roy Harper, Robbie Basho, John Fahey, Richard Youngs (šie daugiausiai dėl to, jog parodė, kaip radikaliai galima išplėsti vadinamojo singer/songwriter žanro ribas ir akustinės gitaros galimybes), Townes Van Zandt (kaip totalinį skausmą įtalpinti į „tiesią“, atvirą, „pakertančią“ dainą), Big Bill Broonzy, Robert Johnson, Jorma Kaukonen (iš jų mokiausi groti akustinį bliuzą, tai, ką galėčiau pavadinti savo muzikos pamatu, nors nuo jo ir gerokai nueita). Džiazmenai John Coltrane, Eric Dolphy, Charlie Parker, taip pat ir kitokių stilių kūrėjai Robert Fripp, Frank Zappa savo genialumu neįkvėpti tiesiog negali. Nors vargu ar jų įtaką mano muzikoje išgirsti galima, tačiau kažkur giliai ji visvien glūdi. Kaip ir nuolat gyvenimą praskaidrinantys Jerry Garcios iš Grateful Dead gitaros solo ir šypsena.

Be abejonės, įtaką daro ir kitokios meninės, filosofinės ir gyvenimiškos patirtys. Kelionės autostopu, sutikti žmonės, miškas, pievos, kalnai, ežerai, laužai viduje maišosi su Kierkegaardo, Faulknerio, Londono, Kerouaco ir kitų mintimis ar tiesiog sukurto įspūdžio atspindžiais. 

Inspiruoja ir nemalonioji pasaulio pusė: neteisybė, skurdas, smurtas, technokratija, totalitarizmo baimė, žmonių siekis viską sutvarkyti ir išblizginti.

Kokius Lietuvos muzikantus vertinate labiausiai?

Vladimiras Tarasovas man yra visiškas etalonas. Stengiuosi nepraleisti jo koncertų. Šį žmogų gera vien stebėti – žiūrint atrodo, jog iš jo sklinda genialumo aura. O kai pasigirsta muzika...  Manau, jog V. Tarasovas – aukščiausio lygio muzikinis šamanas, skleidžiantis kerus nuo GTČ laikų iki dabar. 

Apskritai Lietuvos džiazo scena yra tai, kas labiausiai jaudina lietuviškoje muzikoje. Liudo Mockūno, Juozo Milašiaus, Daliaus Naujokaičio ir kitų koncertai – tikros šventės.

„Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“, ypač albumai „Linkėjimai Falkenhanui“, „Lavonai“, taip pat prie favoritų.

Iš naujienų būtinai paminėsiu rašytojos Ievos Toleikytės ir puikaus gitaristo Vido Aškinio duetą „Elas ir Sparkis“, laužantį rėmus to, kas Lietuvoje suvokiama kaip akustinė muzika. 

Pagarbą kelia, nors mažiau esu su jais susipažinęs ir eksperimentinės elektronikos/ industrial/noise muzikos kūrėjai.

Ką manote apie eksperimentinę muziką?

Eksperimentinę muziką suvokiu kaip antižanrinį muzikos pobūdį, kuriame susiduria garsas, filosofija, žaidimas, kūrimas iš nieko ir nuolatinis tapsmas.

Jei tai būtų žanras, nebeliktų žodžio „eksperimentinė“. Kita vertus, manau, jog kažkaip šį fenomeną apibrėžti galimą, bent jau matyti sudedamąsias dalis. Visų pirma, eksperimentinė muzika savyje jau talpina klausimą „ar tai išvis yra muzika“. Jos besiklausantieji turi permąstyti sąvoką „muzika“ ir iškelti sau klausimus: „kas yra muzika“, „kur/ar yra riba tarp muzikos ir ne muzikos“, kitaip konservatoriškai užsisagstys paltus, užsidės skrybeles ir išeis pasipiktinę namo. Arba aklai priims. Dėl to eksperimentinė muzika yra ir filosofija, kvestionuojanti sieną tarp meno ir gyvenimo (J. Cage – visiškas to klasikas). Taip pat ji pasižymi pamatų, nuo kurių atsispiriama kuriant, išgriovimu (ar bandymu griauti). Todėl prasideda kūrimas iš nieko, rodos, dieviškas aktas. Dėl to lyg ir prašytųsi iškeliama sparnuota išvada, jog eksperimentinis menas – tikrasis menas, vienintelis individo autentiškas nieko nenulemtas sielos šauksmas, ORIGINALUMAS, bet taip nėra. Tradicijos suformuoti kanonai irgi gerai. Žinoma, kaip ir jų laužymas (be jokio saiko ar ribų).  

Žvelgiant į eksperimentinės muzikos istoriją labiausiai žaviuosi pionieriais. Ir ne tik pačia rėmus laužančia kūryba, bet ir tam tikra konkrečia eksperimentininkų savybe – drąsa. Mesdamas iš galvos tradiciją, kurdamas nesivadovaujant anksčiau suformuotais principais ir balansuodamas tarp beprotybės kitų akimis (visuomenės, kritikų ir t.t.) ir naujų pasaulių atradimo eksperimentininkas pionierius turėjo jaustis ypatingai. Nors gal kiekvienas eksperimentinio meno kūrėjas yra pionierius, bent jau pagal sąvoką taip turėtų būti.

Apie garsavaizdžio meną kalbėti galima žymiai paprasčiau be jokios filosofijos. Žiūriu labai paprastai: jei vaizdas su garsu vienas kitą papildo, praturtina, tuomet viskas puiku, jei kažkuris yra balastas – blogai. Kartais norisi visiško nuogumo, grynumo – muzikos ir daugiau nieko. Tokiais atvejais atrodo, jog bandymai įjungti teatro elementus tik maišys ir nukreips dėmesį. Tačiau, pavyzdžiui Sun Ra atveju, audio ir vizualiniai aspektai tobulai dera ir, rodos, vienas be kito sunkiai gali beapsieiti. Išvada elementari – jei meninė vertė (kad ir kaip sunkiai apibrėžiamas dalykas ta meninė vertė – sakoma, kad subjektyvus, reliatyvus, aš manyčiau, jog vis dėlto ir intuityvus) dėl sintezės didėja, tuomet sveikinimai kūrėjams! Jei ne – gal kažkuris sintezės elementas visgi buvo nereikalingas.
Kiek kitokį požiūrį turiu į tokio pobūdžio šou, kuomet leidžiama pasireikšti pompastikai neperduodant jokios žinutės, vien dėl to iliuziško „grand“ pojūčio. Sprogimai, fejerverkai, lazeriai, kostiumai tampa esme – tai bent man sukelia šlykštėjimosi ir atstūmimo reakciją. Čia visiškai pritariu kinų mąstytojui Mozi, kritikavusiam pompastiką kaip besaikį lėšų švaistymą, kai yra rimtesnių dalykų ir problemų. 

Ar galima Jus vadinti bardu?

Groju akustine gitara (ir kartais armonikėle) bei dainuoju savo kūrybos dainas, todėl daug kam, ko gero, iš karto gali kilti asociaciją „bardas“, bet toks nesu. Ir šiaip tą žodį laikau labai jau nuvalkiotu, be to, nemanau, kad muzikaliai esu su lietuviškąja dainuojamąja poezija kažkaip susijęs (o žodis „bardas“, taip jau susiklostė, kad iškart implikuoja tokį sąryšį).

Laikyčiau save muzikiniu tyrinėtoju.

Visų pirma, daug laisvės suteikiu akustinės gitaros klajonėms: neturiu nusistatytų ribų nei stilistine nei kitokiomis prasmėmis. Taip pat nėra apribojimų dainų, kompozicijų struktūrai. Na ir kaip tyrinėtojau įdomu iš šono stebėti save kuriantį ir jau kažką sukūrusį. Ir po to ar teigiamai, ar neigiamai, ar nustebusiai kažką panašaus į verdiktą ištarti. Kita vertus, labai į eksperimentinius tolius nenuklystu (todėl tikrai nemanau, kad save priskirčiau prie eksperimentinių kūrėjų, na, nebent švelniai), visvien išlieka daugmaž klasikinė schema: tam tikros trukmės kompozicija su kažkokiomis melodijomis, temomis, vokalinėmis partijomis, žodžiais, kuriais kažkas perteikiama. Bet taip nėra dėl išankstinio dogmatiško požiūrio, ne, muzika gimsta intuityviai.

Kur galima Jūsų dar paklausyti internete?

http://www.mixcloud.com/AGATAlt/algis-fediajevas-spektre-271214, taip pat, be įrašų, esančių albume, dar yra soundcloud'e (https://soundcloud.com/algis-fediajevas). Daugiau bus per kitus kelis mėnesius.