Net po daugelio metų, kai kažkas ras tą gumą, visą aplipusią dulkėm, tu žinosi, – gyvenai. Kvėpavai, lėtai ar greitai, bet likai sau ir savo, nes kąsniai neskaičiuojami dydžiu, nes sunkiausia išeiti iš savęs, kai spynos ir raktai nuo jų – tavo rankose.
Žmonės – tarytum elektronai, atsitrenkdami į vienas kitą, jie kuria energiją. Kuria save, nes viskas, kas tave apdrasko, viskas, kas palieka pėdsakus, įsigeria po oda. Vadink tai magija. Vadink tai niekam nereikalingais išradimais, bet aš sakau, kad ledas laiko tik tol, kol išmoksti vaikščioti vandeniu. Degantys tiltai skęsta greičiau nei sąžinės likučiai.
Dabar jau žinau – širdies yra tik tiek, kiek nepamiršti. Dabar jau žinau – lengviausia slėptis po savo oda ir niekas nera atsparus žmogiškajai šilumai, net ledas.