Islandų muzikos fenomenas: kai šviesa tampa garsu. In memoriam kompozitoriui Jóhann Jóhannsson

„Kas turi gražesnę tėvynę?“

Islandų muzika nuo seniausių laikų skiriasi nuo kitų tautų. Mūzos Euterpės įkvėpti nuo senovės ledo salos gyventojai dainuodavo apie meilę, elfus, paslėptus žmones, trolius, jūreivius ir vyriškumą. Šios dainos dažnai būdavo humoristinės ir sekuliarios.

Islandijos himnui, pavadintam „Ó Guð vors lands“ („O Dieve mūsų žemės“), muziką 1874 m. (kai islandai šventė salos tūkstantmetį) parašė kompozitorius Sveinbjörnas Sveinbjörnssonas (1847–1927). Tiesa, islandai dažniausiai gieda tik pirmąjį iš trijų himno stulpelių, –­­ jo melodija itin sudėtinga, reikalauja ypatingų vokalinių gebėjimų. Tačiau jie mielai plėšia patriotines dainas: „Ísland er land mitt“ („Islandija – šalis mana“), „Öxar við ánna“ („Prie Kirvio upės“), „Hver á sér fegra föðurland?“ („Kas turi gražesnę tėvynę?“), „Ástkæra Ísafold“ („Mylima ledo žemė“) ir kitas.

Bene seniausia psalmė Islandijoje sukurta Kolbeinno Tumasono (1173–1208) prieš pat mirtį ir giedama iki šiol. Tai – „Heyr himna smiður“ („Klausyk, kūrėjau dangaus“). K. Tumasonas istorijoje pagarsėjusiose peštynėse gavo akmeniu per galvą (įtartinai primena šv. Brunono žūtį; ne veltui islandai mus pirmieji pripažino kaip valstybę).

Islandai kūrė ir protestantiškus himnus, kurie XIX a. buvo modernizuoti. 1906–1909 metais Bjarnis Thorsteinssonas (1861–1938) rinko islandų liaudies dainas – balades rímur ir trankesnes víkivaki.

Tarp anarchistinių beržų ir šaltų šešėlių

Pastaraisiais dešimtmečiais Islandijos populiariosios muzikos vizitine kortele būdavo vadinama Björk Guðmundsdóttir (g. 1965), labiau žinoma kaip tiesiog Björk („beržas“), aplankiusi Lietuvą du kartus: 1988 ir 2008 m., kai jos koncertas pakvipo korupcijos skandalu, o 1988-aisiais ji buvo dar mažai žinomos alternatyviojo roko grupės „The Sugarcubes“ (1986–1992) vokalistė. Björk muzika stereotipus laužė ir anksčiau: 1983–1986 m. ji dainavo anarcho-punk kolektyve „Kukl“ („Raganavimas“), kuris išsiskyrė dadaistine antikomercine ideologija, kitose grupėse. 

Tarp dabartinių Islandijos grupių (nors šalis išties nedidelė) esama įvairiausių stilių atstovų: viduramžių muziką propaguojanti „Voces Thules“, folk grupė „Islandica“, populiarios visame pasaulyje postroko grupės „Sigur Rós“ ir „múm“, ne mažiau žinoma elektroninės muzikos kompanija „Gus Gus“, keistoko, bet šaunaus regio ir country kolektyvas „Hjálmar“, nuostabus klasikinės muzikos kolektyvas „Amiina“, stoner rock grupė „Brain Police“, roko dainininkas Bubbi, jauna, bet labai talentinga violončelininkė Hildur Ingveldardóttir Guðnadóttir (g. 1982), grojanti net su tokiomis legendinėmis grupėmis kaip industrial stiliaus pionieriai britai „Throbbing Gristle“ bei suomių glitch minimal techno duetu „Pan Sonic“. Reikėtų paminėti ir mažiau žinomas, tačiau puikias grupes „Plat“, „Yagya“, „Rumbskib“ (elektroninė muzika; ypač įdomūs – avangardiniai instrumentalistai „Plat“), indie rock grupę „Unun“, chamber pop atstovus „Olvis“, metalistus „Sólstafir“, „Changer“, „Severed Crotch“ ir kt.

Nuo 2011 m. groja ir JAV lietuvio Ryano Karazijos projektas Low Roar.

Nepaprastai svarbus ir senojo islandų tikėjimo Ásatrú vyriausiojo žynio Hilmaro Örno Hilmarssono (g. 1958; dar žinomas kaip HÖH) įnašas: šis kompiuterinės muzikos pradininkas grojo su tokiomis eksperimentinės muzikos žvaigždėmis kaip „Current 93“ ir „Psychic TV“.

Apie islandų muziką galima būtų kalbėti daug. Susidaro įspūdis, kad tai nėra uždaro pasaulio šešėlių muzika, nors mistiško skambesio esama kone kiekvienos įdomesnės islandų grupės kūryboje. Norintys plačiau susipažinti su islandų muzika, turėtų pažiūrėti 2005 m. islandų dokumentinį filmą „Screaming Masterpiece“ („Gargandi snilld“, „Šaukiantis šedevras“) bei kur kas senesnį (1982 m.) „Rokk í Reykjavík“ („Rokas Reikjavike“).

Tylos kurstytojas J. J.

Šįsyk svečiuojamės pas pasaulinio garso islandų kompozitorių Jóhann Jóhannsson, žinomą kaip avangardinio meno organizacijos „Kitchen Motors“, primenančios Fluxus, įkūrėją, grupių „Apparat Organ Quartet“ (įkurtos 1999 m.), „Evil Madness“ (pirmasis jos albumas pasirodė 2007 m.) narį bei daugybės filmų, spektaklių muzikos kūrėją.

J. Jóhannsson (www.johannjohannsson.com) yra prodiusavęs ir rašęs muziką tokiems kūrėjams kaip „The Hafler Trio“, Marc Almond, Barry Adamson. Jis – ir įvairių instaliacijų autorius.

Sėdime prie virtualaus geizerio ir šnekučiuojamės su garso meistru JÓHANN JÓHANNSSON.

Kada?

Pirmoji mano grupė HAM atsirado 1988 m., kai buvau aštuoniolikos (tiesa, dar buvo „Daisy Hill Puppy Farm“). Iki tol mokiausi skambinti pianinu ir grojau įvairiuose pučiamųjų orkestruose. Mano pirmajai grupei įtaką padarė „Suicide“, „The Jesus and Mary Chain“, „Loop“ ir „Spacemen 3“. Grojome labai lėtas ir ilgas, labai sunkias gitarines simfonijas. Kai ši grupė iširo, pradėjau rimtus mokslus, dirbau su įvairiausiais žmonėmis, stengiausi surasti savo balsą. Manau, kad vienas labiausiai man įtaką tais metais dariusių žmonių buvo Andrew McKenzie iš „The Hafler Trio“. Dalijomės viena studija ir daug laiko praleidome kalbėdamiesi apie muziką ir jos klausydamiesi. Jis atvedė mane į garsų pasaulį ir parodė, kaip su jais dirbti. Tai man iki šiol svarbu. Ko gero, mano kūryboje sunku išgirsti „The Hafler Trio“ įtaką, bet galite tai pajusti, atidžiai klausydamiesi, pavyzdžiui, mano 2004 m. albumo „Virðulegu Forsetar“. (HAM iširo 1994 m., po to trumpam buvo atsikūrusi 2001 ir 2008 m.; grupė išgarsėjo, kai parašė muziką 1993 m. filmui „Sódóma Reykjavík“, verčiamam kaip „Nuotolinio valdymo pultelis“, – M.P.).

Kas yra Garsas?

Muzikoje labai svarbi tyla. Pauzės mano darbuose beveik tokios pat svarbios, kaip ir garsai.

Kas yra Šviesa?

Manau, jog į garsą žiūriu itin vizualiai. Užaugau Islandijoje, kur tikrai graži šviesa. Ši šviesa turi tiek daug subtilių variacijų ir niuansų. Tai ypač svarbu, nes gamta mums pašykštėjo floros ir faunos. Tačiau mes turime šią nuostabią šviesą. Dirbu su garsu tarsi dailininkas su šviesa. Man taip pat įdomi erdvė, kurioje egzistuoja garsas. Erdvė man beveik tiek pat svarbi, kaip ir pats garsas. Ilgai ieškodavau vietų, kuriose norėčiau įrašinėti garsą. Kai garsas įrašinėjamas, labai svarbu, kaip tai daroma.

Kas yra kompiuteris?

Kompiuteris – tik įrankis, kaip ir rašiklis ar rašomoji mašinėlė. Tačiau tai – labai galingas įrankis, kaip kadaise buvo spauda. Nemanau, kad menas iš tiesų fundamentaliai keičiasi: meno tikslas ir vertė išlieka maždaug tokie pat, nepaisant to, kokie instrumentai naudojami. Jei kompiuterių nebūtų, kurčiau kitokią muziką nei dabar, bet jos esmė būtų ta pati.

Kas yra Islandijos mitologija?

Sunku būti nepaveiktam savo paties kultūros ir aplinkos. Vis dėlto nesu tipiškas islandas. Dalį vaikystės praleidau Prancūzijoje ir visada jaučiausi labiau europietis nei islandas. Tačiau vaikystės vasaras praleisdavau senelio fermoje Islandijos kaime. Mano seneliai buvo labai islandiški, religingi žmonės, laikėsi senųjų papročių, dirbo žemę ir turėjo avių. Senelis naktimis savo armonikėle grodavo man senus protestantų himnus ir prieš miegą dainuodavo lopšines gergždžiančiu, bet ir labai švelniu balsu. Jis man pasakodavo istorijas iš Sagų apie pagonių vadų karus ir istorijas iš senųjų mitų, todėl visada jaučiau įtampą tarp krikščionybės ir pagonybės, nors mums abiem atrodė labai natūralu jungti šiuos du dalykus. Kai kas sako, kad islandai taip ir neatsivertė į krikščionybę. Manau, kad čia yra dalis tiesos, nes senojo tikėjimo išmintis iki šiol yra svarbi mūsų kultūros dalis.

Kas yra „Kitchen Motors“?

Iš pradžių ji buvo sumanyta ne kaip įrašų leidykla, bet labiau kaip eksperimentinių ir hibridinių formų forumas. „Kitchen Motors“ yra tarsi specialistų kolektyvas, idėjų kalvė. Mes esame trys žmonės – Kristín Björk Kristjánsdóttir (Kira Kira), Hilmaras Jenssonas ir aš (virtualiame pasaulyje – http://this.is/kitchenmotors). Kartais susitinkame ir apie ką nors galvojame – kai ką svarstome rimtai, kai ką – mažiau. Kartais šias idėjas įgyvendiname – retkarčiais patys, tačiau dažniausiai prašome pagalbos žmonių, kuriuos gerbiame ir su kuriais norime dirbti. Pradinė „Kitchen Motors“ idėja buvo paremta tuo, kad sužinojome, jog yra įvairių menininkų grupių, kurios iš pažiūros labai skirtingos, nors iš tikrųjų turi neatrastų bendrumų. Norėjome sukurti forumą, kur šie menininkai galėtų susitikti ir dirbti. Kartais esame ir įrašų leidykla, kartais – prodiuseriai ar rėmėjai, bet labiausiai mums patinka būti kurstytojais, kurie sujudina daiktų tvarką, tada atsitraukia ir žiūri bei mokosi iš to, kas įvyksta. Mes laikome tai meno forma.

Kokią muziką kuriate su „Apparat Organ Quartet“ ir „Evil Madness“? 

AOQ – tai „Kitchen Motors“ projektas, prasidėjęs, kai paprašiau trijų vargonininkų ateiti ir pagroti kartu su manimi senais elektriniais vargonėliais. Iš dalies tai inspiruota Steve’o Reicho kūrinio „Four Organs“ („Ketveri vargonai“). Nepaisant pavadinimo, AOQ yra penkių žmonių grupė: keturi vargonininkai ir būgnininkas. Grojame mechaninę, elektra sustiprintą elektroninę muziką, kurią kai kas vadina machine rock and roll. Mums patinka naudoti senus analogiškus instrumentus, vargonėlius ir sintezatorius. Grupė prasidėjo kaip improvizacija, labai paveikta minimalizmo ir krautroko, tačiau vėliau tapo labiau struktūruota ir orientuota į dainas.

„Evil Madness“ taip pat labai paveikė krautrokas. Grupė gimė, kai „Stilluppsteypa“ – mano gerų draugų gru­pė –­ pasikvietė mane ir dar kelis bičiulius ir paklausė, ar nenorime būti „Piktąja beprotybe“. Žinoma, tokiam pasiūlymui negalėjau atsispirti. Nors ir toliau jie nieko man neaiškino, viskas gimė labai natūraliai tiesiai iš grupės pavadinimo. Mes visi tiesiog žinojome, kaip turi skambėti „Evil Madness“, nebandydami to analizuoti.

Jūsų albumas „Fordlandia“ –­ tikras skaidrumos chef d’oeuvre. 

Labai dėkoju! Albumas buvo kuriamas gana ilgai, bandomos įvairios versijos. Mano ankstesni albumai prieš įrašymą būdavo iki galo sukurti, tačiau šį pradėjau įrašinėti nė nenutuokdamas, kuo baigsis. Todėl gana ilgai parinkinėjau jam balsą. Pradėjau rašyti kūrinį, įsivaizduodamas automobilį „Ford“, įklimpusį Amazonės džiunglių purve, ir André Bretono žodžius, kuriais konvulsyvų grožį (tai – A. Bretono terminas, kartu su juoduoju humoro ir absoliučia laisve apibūdinantis siurrealistinį meną, –­ M.P.) jis apibūdina kaip „apleistą lokomotyvą, apaugusį puikiausiais augalais“.

Kokios knygos, muzikantai, filmai Jums patinka?

Viena mano mėgiamiausių knygų – Georges’o Pereco (1936–1982) „Gyvenimas. Vartotojo instrukcija“ (1978). Dabar skaitau daug poezijos: William Blake, Emily Dickinson, Robert Browning, daug XIX a. anglų poetų. Mėgstu filmus, sukurtus Alejandro Jodorowsky, Stanley Kubrick, Luc Bresson, Carl Theodor Dreyer, Andrzej Żuławski, Andrej Tarkovskij, Kenneth Anger, Carloso Reygadas. Šiomis dienomis dažniausiai klausau krautroko, baroko muzikos, vėlyvųjų romantikų simfonijų ir drone metal.

Esu labai atviras naujiems dalykams.

þakka þér!