Eilės

***

daugiau nieko nežinau, tik tiek:

aš negersiu to senučiukės vyno,

kurios sodyba kažkada buvo gražiausia

kur lakstė  šuo toks juokingas ir kvailas

ir kurio aš trupučiuką bijojau, bet tau nesakiau

tos senučiukės, kurios naują televizorių prijungt važiavom naktį,

ji džiaugėsi kaip gražiai blizga jo rėmai,

o aš valgiau obuolį ir nedrįsau pabaigt,

nes nežinojau kur dėt graužtuką,

aš negersiu to senučiukės vyno laikyto tavo vestuvėm

kaip gaila šitiek žinot.

***

susikaupus šnekėjai 
kaip visada 
žiūrėdama į tolį 
mane hipnotizavo blizgutis 
netyčiom prilipęs 
ant aukštos tavo kaktos 
tada pažinau 
turiu seserį 
ir jei mes būtume ėjusios 
ta kraujo tiese 
jei nebūtume nukrypusios zigzagais 
(visai kaip iš tavo piešinio) 
dabar nesapnuočiau tavęs 
žalčiais apsivijusios 
dabar nemaldaučiau 
dieve, prašau, 
neleisk ant kalno sugrįžt 
nejau nevisi mes mirtingi?

***

Sėdim visai kaip tada 
bažnyčios varpai 
įkaitintas saulės betonas 
rodei girtą moterį kitoj upės pusėj 
o aš tavo prajukusį veidą tyrinėjau 

dabar tavo ašaros pasroviui 
mano prieš srovę 
buvai tu gyvybė 
esi tu gyvybė kartoji 
neišgirstu 
bažnyčios varpai 
sėdim visai kaip tada

***

Įskilęs ir aprūdijęs nuo laiko 
esu tik veidrodis 
matai savo susenusį be atvangos nudirbtą veidą 
tai aš tave nuvarginau, gyvenime 
prašydama tiek daug 
normalaus ir paprasto buvimo 

įskilęs ir aprūdijęs nuo laiko 
esu tik veidrodis 
neturiu nieko savo 
neturiu nieko tavo, gyvenime 
ir mes vienas kitam neskolingi 
esu tik atspindys be laiko, be atminties