Suskeldėjusi hiperjautrių ir superchamiškų Lietuvos eksperimentininkų individualybė, arba Kas banalu ir kičas, o kas ne (video)

NETIKĖTAS POST SCRIPTUM. PAPILDYTA 2014 12 29.

Po publikacijos Vytenis Eitminavičius (žr. toliau) pagrasino publikuoti straipsnį apie mane ir iliustruoti jį... vestuvine mano ir žmonos nuotrauka (ją čia pat pateikė, paėmęs iš mano feisbuko paskyros). Kreiptasi į advokatą. 

Taip pat reikėtų paminėti, kad po publikacijos anonimas, save feisbuke vadinantis KULTŪRINIS ŠOKAS, parašė šiuos žodžius vienoje mano įkurtų muzikinių feisbuko grupių: tu gi pats žinai kaip tavęs jau senai nemėgsta dalis muzikantų su kuriais bandai užmegzti kažkokį ryšį. Mažiau klausyt Frank Zappos ir glostyt savo dideli ego pilvuką reikėtų, nes per savo šūdžurnaliūgos išvirtusią bambą esi toks pat chamas-dalbajobas kaip ir tie muzikantai ant kurių šūdus drabstai. myliu, bučiuoju. mindaugiuk. šūdinai varai.

Gerų Naujų metų, Lietuvos eksperimentininkai. Laukite naujų publikacijų. 

Šiek tiek apie atsiliepėlių leksiką

Kaip sako psichologai, ką Jonas kalba apie Petrą, pirmiausia charakterizuoja patį Joną, o ne Petrą.

Taigi, leksika.

Nerijus Damaševičius (dabar slepiasi slapyvardžiu Nerijus Damashn; gėdijasi pavardės?): „Apgailėtina.“ Gaila, nepaaiškino, nei kas, nei kodėl, ir užblokavo. Jis žinomas kaip techno muzikos „tūsų“ propaguotojas, tad su eksperimentine muzika nelabai susijęs.

ba. įkūrėjas Benas Aleksandravičius iš straipsnio smagiai nusijuokė („smailikų“ pasaulyje tai žinoma kaip dvitaškis ir D). Priimu kaip komplimentą. Ačiū, Benai, manau, dar susitiksim kaip žurnalistas ir muzikantas. 

Tomas Čižmakovas (pasirašo kaip Tomas Vėjas) teigia: „Aš dar neperkandu Peleckio bajerių. O tai „pasikėlimas“ nėra music managment‘o dalis?“ Kadangi T. Čižmakovas – rimto pogrindinio Lietuvos hiphopo (vėlgi – ne eksperimentinės muzikos) judėjimo „Soulkitchen“ narys, tai ir atsakysiu rimtai: jokių bajerių mano tekstuose nėra, viskas labai rimta. O „pasikėlusiųjų“ nemėgstu, apie tai jau rašiau.

Gustas Maželis: „Kadras“. Nežinau, kas jis toks, bet leiskime susireikšminti, kad pasijustų dar reikšmingesnis.

Popietės Vyrukas: „Gaila biski dauniuko“. Daunai – tikrai gailesčio verti žmonės, tačiau ši diagnozė nėra tai, iš ko, mano suvokimu, reikėtų juoktis. Ačiū Dievui, nesu daunas. O „Popietės Vyrukas“ dar žinomas kaip Kiras (tikr. Karolis Navašinskas) yra tikriausiai prasčiausią „muziką“ (ne tik) Lietuvoje „kuriantis“ tipas: jis groja ir yra grojęs tokiose grupėse ir projektuose kaip „Vidinė Ramybė“, „Anal Safyra“, „Faršas“, „Karma Jawless“, „Seagull Overseas“. Nesinori cituoti „dainų“ pavadinimų, nes jie yra tikrai šlykštūs, tad kaip šio teiginio įrodymus pateiksiu tik kai kurias nuorodas: http://www.discogs.com/Anal-Safyra-Anus-Of-Satanus/release/2527335, http://www.discogs.com/Far%C5%A1as-Sve%C4%8Diuose-Pas-Ervyd%C4%85/release/3038392. Būtų mano valia, tokius shitcore ir shitmusic „kūrėjus“ už nepagarbą Jos Didenybei Muzikai sodinčiau į kankinimų kėdę ir kiaurą parą liepčiau klausytis kažko labai labai baisaus (yra toks CŽV kankinimų metodas).

Beje, kiek anksčiau (2014 10 26) sulaukiau kito grupės „Faršas“ (taip pat žinomo kaip „Surdr“, „Fregoli Delusion“, „Grabažis“, Lukas Dystylosaurus, Lukrecijus) nario Lukrecijaus Grabažio laiško (dievaži, myli mane ta grupė): „Labas, labai jau nuobodūs ir neasmeniški klausimai, būtų smagiau, jei pasidomėtum bent truputį apie ką čia, kas ir kodėl. Juk troleibuse nekalbini kiekvieno nešino gitaros dėklu, ir nepateiki jiems anketinių klausimų. Ar klystu?“ Nežinau, kodėl L. Grabažiui, jo visiškai nepažinodamas, turėjau pateikti asmeniškus klausimus, o dėl minties pakalbinti gitaros dėklu nešiną žmogų troleibuse (arba kitur) jam padėkojau – mintis nebloga.

Vytenis Eitminavičius („Skeldos“) parašė (kalba netaisyta, mėgstu originalą): „Jus parasete raslevu, kurios man svarbios ir as kaip visada noriu reaguoti. Metai baigiasi ir ju pabaigai tik svarbu pasakyti, kad Jusu visai neargumentuoti tekstai pastaraisiais menesiais tik issauke minti, kad esate labai prastas apzvalgininkas, zurnalistas ar juolab rasytojas. Linkiu kitais metais budistinio gilumo, 'netupo' izvalgumo ir plataus demesingumo. P.s.:  tikiuosi sis nuosirdus tekstas netures itakos Jusu pozicijai apie mano projekta, kuri taip gyrete.“

2014 05 16 V. Eitminavičius yra rašęs (kalba netaisyta, mėgstu originalą): „Mane labai liūdina,kad savo tekstuose Jūs tarsi niekada nesigilinate į kūrinio esmę, o bandite viską paviešinti enciklopediškai, datomis. Nors koks skirtumas, kas kada pradėjo grot. Gal svarbiau, apie ką groja??? Ir liūdna tai, kad užuot kaip žurnalistas užėjęs į www.skeldos.lt ir daug ką ten radęs, Jūs vis rašote klausimus, kaip pvz: įrašas CD ar MC. Nors visur, kur minimas mano  įrašas, visur parašyta KASETĖ. Tuo momentu atrodo,kad Jūs visai nesigilinate kas kaip. Nors šios muzikos kūrėjams būtent tai yra svarbiausia. Muzikos, apie kurią rašote knygą. Kiek paradoksalu kai rašote knygą apie muziką, kuria rodos nesidomite. Bent man artimiausi draugai to nejaučia.. Aš niekada nemačiau Jūsų skeldų koncerte. Ir Jūs visad rašote, kad enciklopedija tik apie svarbiausius, nors kalbinate bet ką. Net ANARU. Kuris tikrai nespinduliuoja mintimi. bent kol kas:/ Man regis Jūsų gelmė nepasiekia skirtumo tarp tam tikrų grupiu...liūdna. Pabaigai: abejoju, jog norėsite parašyti recenziją apie mano įrašą. Bet jeigu norėsite, reiktų skirti gerokai daugiau dėmesio ne enciklopedinėms datoms, o gelmei, kuriai atlikėjas skiria daugiausiai dėmesio. Datos, skaičiai nėra šios muzikos varikliai... Tikiuosi suprasite,ką parašiau ir bent mintyse atsiprašysite mano draugų, tokių kaip RUMUNIJA ar tt...kurie tikėjosi rrecenzijos,bet taip ir nesulaukė.. tikiuosi nuoširdaus supratimo. nes mums liūdna :/ ir man taip pat liūdna.“

Kiek vėliau V. Eitminavičius sušvelnino toną: „Suprantu, kad knygos rašymas yra sudėtingas dalykas, nes pats turiu rašytojų artimiausioje erdvėje. Tačiau taip pat suprantu, kad apsiėmus rašyti rimtą knygą reikia įdėti daug pastangų, norint kad ta knyga būtų stipri. Mano draugų aplinka yra gan sudėtinga, visi muzikantai intravertiški, užsidarę, individualistai. Prie kurių 'prieiti' yra sudėtinga. Bet 'prieiti' yra būtina, kad būtų pasiektas nuoširdus ir tikras bendravimo rezultatas.“

Nors esu labai prastas apžvalgininkas, žurnalistas ar juolab rašytojas, tačiau kadangi nebuvo pasakyta, kad esu prastas (kad ir savamokslis) muzikologas, tai pasakysiu savo nuomonę (o „Rumunijos“ neatsiprašysiu, nors ateis laikas ir jų pop-eksperimentinės muzikos apžvalgai; „Anaru“ vertinu, šį eksperimentinės muzikos projektą artimu metu pristatysiu).

Ir... Kodėl tiek liūdesio, verksmingumo? Hava nagila, jebitute!

Interliudija. SKELDOS, ŽVAIGŽDUMĖNIJA, BENIŪNIUOJANT NEMIGA

„Skeldos“ – V. Eitminavičiaus projektas – išties yra vienas kokybiškiausių „tamsiosios“ (prisistato kaip ambient / noise / industrial) muzikos projektų Lietuvoje. „Skeldos“ (www.skeldos.lt, https://www.facebook.com/skeldos) įkurtos 2011 m. Vilniuje. Išleido vieną, išties puikų albumą „Įspaudai“. Jis sukurtas 2012–2014 m. „supant Lietuvos medžiams“ (http://skeldos.lt/index.php?lang=lt&mID=14&id=1), leidinys (tiksliau – kasetė, MC) įpakuotas į rankų darbo maišelį, pažymėtą vaško įspaudu, tiražas specialiai limituotas iki 100 egz. Snobiška ir juokinga, ypač vaško įspaudas. Tačiau du albumo kūriniai – „Tik tik geležis“ (23:52) ir „Tik tik medis“ – (23:59) yra tikrai puiki muzika, verta aukščiausio balo. Pats V. Eitminavičius apie albumą man yra rašęs (2014 05 15) taip: „Tai įrašas apie vidinės trobos kūrimo būtinumą, kur galėtum sudėti išjautimus tvarkingai, surikiuoti it trapias jantras, ir galiausiai ateinantį suvokimą, kad iš visko, ką darei, liks įspaudai; tačiau tik ar net įspaudai?“

„Skeldos“ sugebėjo išlaviruoti tarp banalybės ir genialumo ir atsidūrė ties pastarojo riba. Tai džiugina.

Berods nuo 2002 m. V. Eitminavičius yra grojęs puikioje, bet mažokai žinomoje neofolko grupėje „Žvaigždumėnija“ (kol kas yra tik demo įrašas, kuriuo grupė nėra patenkinta ir keli vaizdo įrašai Youtube) ir įrašė kelis „neskelbiamus, gan asmeniškus albumus“ pavadinimu „Beniūniuojant nemiga“ (https://soundcloud.com/beniuniuojantnemiga). Tai – puiki muzika, verta dėmesio, pernelyg skausminga net jam pačiam, kaip teigia V. Eitminavičius: „Beniūniuojant nemiga įrašai buvo labai skausmingi dėl stipriai asmeninių temų juose. Sukūriau Skeldas kaip projektą, kurį viešinsiu, su kuriuo grosiu, galvodamas, kad nuo beniūniuojant nemigos kiek nutolsiu. Skeldos pirmi pasirodymai ir buvo kiek kitokie, bet suvokiau, kad nereikia bėgti nuo savęs ir, manau, Įspaudai skamba lyg beniūniuojant nemiga. Bet kuriuo atveju dabar mano projektas vadinasi Skeldos. Jei kada nors įrašysiu naudodamas beniūniuojant nemiga vardą, tai bus tik labai specialus įrašas labai specialia proga, kurią, ko gero, suprasiu tik pats.“

Kas liūdina mane?

Liūdina tik vienas dalykas – Lietuvos eksperimentininkai dažnai nesupranta, nenori, nemoka priimti kritikos, save laiko vos ne šventom karvėm, dangstosi visokiais pseudonimais ir mistifikuojasi. Ar tai būtina? Jei jiems geriau... Man tai atrodo kiek juokinga. Kaip pajuokavo vienas žymus muzikantas: „Jei dabar kurčiau grupę, pavadinčiau ją, pavyzdžiui, „Lietuva“ ar kaip nors panašiai“.

Išties, prisiminkite, po galais, Franką Zappą, kuris į eksperimentą žvelgė be plastikinės ašaros akyje.

Ką klausyti? (Part I)

Tai, kas, mano nuomone, yra ne kičas ir verta dėmesio (sąrašas nėra baigtinis, apsimestinio objektyvumo vardan – abėcėlinis):

Ahnenerbe – Nacht und Nebel (2004);

AVaspo – viskas (http://avaspo.lt);

Body Cargo – viskas (http://www.discogs.com/artist/1845412-Body-Cargo);

Darius Čiuta – viskas (http://www.discogs.com/artist/240877-Darius-Ciuta, https://apvaliai.wordpress.com);

Dimeth Trip – Instructions From Konstantin Lopushansky (2011);

Donatas Bielkauskas – viskas (http://www.discogs.com/artist/51883-Donis, http://www.discogs.com/artist/515416-dns-2, http://www.discogs.com/artist/182459-Wejdas, http://www.discogs.com/artist/2028343-Gyvata, www.donis.lt)

Girnų Giesmės – Sėja (http://girnugiesmes.bandcamp.com/track/s-ja-x), tebekuriamas albumas; ir apskritai viską, ką jau du dešimtmečius sėja ir mala Laurynas Jukonis (http://www.discogs.com/artist/337169-Laurynas-Jukonis);

Maldur Atai – viskas (http://www.discogs.com/artist/1759026-Maldur-Atai);

Sala – viskas (http://www.discogs.com/artist/273961-Sala);

Spanxti – viskas (http://www.discogs.com/artist/987693-Spanxti);

Velemara – Abysmia (2013).

Pradžiai tiek. Kad reikia klausyti tokių eksperimentinės muzikos klasikų kaip Bacevičius, Nakas, Mažulis, Kuprevičius ir pan., tikiuosi, visokių „faršų“ nereikia įtikinėti (o jiems turbūt ir nerūpi).

Ir dar – klausykite, ką sako Šarūnas Nakas apie eksperimentininkus: pasak jo, tai – sfera, „tradiciškai kaustoma snobiško klaniškumo“. 

(Net neabejoju, kad) bus daugiau.