Interliudija. Atominė šypsena

Į vilties šachtą bus nutiesti filmavimo bėgiai, ir bedantės kameros ieškos pamesto jaunystės veido, nekaltos vaiko šypsenos, kuri paskendo vyne, nulūžo, praūžus meilės viesului.

Kartais verta fiksuoti istoriškai bevertį gyvenimą ir pasiųsti atvirutę sudegintiems tiltams, nes bestuburėse jachtose niekada nebus klausoma svirplių čirškimo, ir vidinis monologas išsilies plačia upe, ir jau nebus jokių galimybių užtvenkti nesibaigiantį gyvenimą. Beliks tik patikėti išlikimu ar išnykimu: abu variantai neteisingi.

Mirties kilpa pametama antrą valandą nakties, kai laikrodžiai pražiopso vieną valandą ir sulenkia tris rodykles per pusę. Nulaužia laiką ir iš ciferblato išlanksto erdvėlaivį, todėl skriejama tiesiai į svajonių aukštumas, kuriose vis dar snaudžia pikti kalnai, laukdami baltų alpinistų griaučių.

Būtinai pabusime, nes laikas užlopys valandas senstelėjusiu laimės laukimu ir teks lakūnams (tiems, kurie ir laka, ir lekia) ilgai budėti prie metalinio dinozauro lopšio, supti povandenines valtis, kol iš žvilgsnio (skrydžio) orbitos bus pašalintos atominės akys.

Cirko arenoje vis dar kasamas šulinys, kad nesprogtų neiškastas vanduo ir kad veltui būtų dalijama saldi uogienė, kurią ragauja tik numirę.

Vilnius, 2014 m.