Galutinė diagnozė

Artėjo ir tuo pačiu tolo šventės. Miestas buvo taikus, bet ne klestintis. Galigantas, vairuodamas savo karjeros ekskavatorių, komerciškai įstrigo apvalioje sankryžoje: ne automobilių, ne traukinių, ne lėktuvų, (ar būna tokių?) bet racionalių, praktiškų, pelningų minčių žiede. Referento akių šviesoforai degė ryškiai žalia (demoniškai raudona!?) šviesa. Neverta stabdyti nuodėmingų, nusikalstamų minčių, kurios tekėjo kaip plati ir niekada neužšąlanti lavos upė. Šalia pelno ugnikalnių nėra nei tiltų, nei kitų pusių, todėl verta it cirko pelei suktis magmos ratu, kol sudegs uodega ir kanopos.

O metafizika? Gyvenimo prasmė? Ar verta medituoti? Galiganto ir visų „Poezijos pavasarių“ priešas, Dravenis kasdien statė mentalinę elektrinę, tvenkė audringas mintis, kurios suko galingas idėjų (tiksliau, nesąmonių!?) turbinas. Kokia nauda iš beverčių eilių, tekstukų ir net romanų? Galigantas siekė tikslių žinių ir vengė net autogeninės treniruotės, saviįtaigos, bet ko, kas galėtų sutrikdyti logišką ir tikslų minčių lavinos kanalizavimą į turtą, į karjerą.

Klausydamas muzikos Galigantas visada išlikdavo žvalus – jokio grimzdimo į tamsią pasąmonės (orkestro?!) duobę. Netikslus garso pojūtis, abejotina akustinė ritmo analizė, melodijos (jos nėra – yra tik triukšmas) antidiagnozė... Referentas buvo neklystantis degustatorius, nes ragavo muziką neapsvaigdamas, negirtėdamas, neatsijungdamas, išspjaudamas kiekvieną išgirstą (nugirstą) garsą tiesiai ant blizgaus sąžinės parketo.

Paprastai koncerto ar perklausos metu Galigantas užmigdavo, apkursdavo, todėl neišgirsdavo nė vienos natos ar pauzės. Teisingas sprendimas! Visagalis refrentas rėmė tik JŲ muzikantus ir kompozitorius. Visi kiti turėjo sėdėti salėje (TV ekrane, radijo imtuve, CD grotuve) ir „kirstis“ į „neįkertamus“ meno (turi būti kabutės!) šedevrus.

Vilnius, 2014 m.