MAŠIAH (משיח) fenomenas: judėjiškojo mesianizmo metamorfozės

Sąvokos „Mesijas“ pagrindinės konotacijos ir mesianizmo raiškos formos

Savo analizę pradėsime nuo pamatinės tyrinėjimo sąvokos prasmių lauko aiškinimosi. Senajame Testamente, tiksliau, jo graikiškoje versijoje Septuagintoje (datuojama III–II a. pr. Kr.), hebrajiškas žodis „pateptasis“ (Mašiah) vartojamas 39 kartus (į graikų kalbą verčiamas kaip Kristus, Χριστός). Naujajame Testamente (Evangelijoje pagal Joną) žodis „Mesijas“ (graikiškojo žodžio lotyniška transliteracija Messias) minima tik du kartus. Žodis „Mesijas“ žinomas ne tik kaip hebrajų Mašiah, bet ir kaip sirų Mešiha, arabų Al Masih. Pirmąsyk Mašiah paminėtas Toroje, Išėjimo knygoje (30:22–25), kur kalbama apie patepimo aliejų. Iš pradžių jis neturėjo nieko bendra su eschatologinėmis schemomis. Pavyzdžiui, pirmasis Persijos imperatorius Kurušas (dar žinomas kaip Kyras) Didysis (apie 600/576–530) buvo laikomas „Dievo pateptuoju“, nors ir nebuvo žydas. Vėlesnėje žydų mesianistinėje tradicijoje ir eschatologijoje Mesijas – tai jau Dievo paskirtas lyderis, būsimasis Izraelio karalius, kilęs iš Dovydo giminės, kuris suvienys Izraelio gentis ir atneš visam pasauliui taiką. Judaizme Mesijas nėra prilyginamas Dievui ar Dievo Sūnui, kaip krikščionybėje, arba 12-ajam Imamui, kaip Islame (žodį Islamas rašome didžiąja raide, nes tai – ne tik religija, bet ir civilizacija, apimanti daugybę tautų ir kultūrų).

Islamo tradicijoje kalbama apie Marijos (Marijam) sūnų Jėzų (Isą), kuris buvo pažadėtasis pranašas, arba Masih (Yasu’ al Masih, Isa al Masih) – „pateptasis“, tas pats žydų Mašiah, minėtas Toroje. Masih – dažnas Irano, Indijos, Pakistano krikščionių vardas. Ne mažiau dažnas tarp Irano musulmonų vardas Mahdi (Mehdi).

Asirologijos specialistas profesorius Simo Parpola tvirtina, kad seniausios sefirotų versijos yra kilusios iš asirų teologijos ir misticizmo. Jis teigia radęs paralelių tarp Asirijos dievų ir žydų Dievo charakteristikų. Asirai naudojo šešiasdešimtainę skaičių sistemą, o savo dievams priskirdavo skaičius. Virš asiriškojo gyvenimo medžio buvo dievas Ašuras, tolygus babiloniečių Mardukui, o S. Parpola jį tapatina su žydų kabalistų Ein Sof[1]. Kitaip tariant, pagal šią teoriją, asirų-babiloniečių Ašuras-Mardukas yra Dievas-iki-manifestacijos-pasaulyje (Ein Sof, še-en lo tiklah, „Neturintysis pabaigos“), visos kūrinijos dieviškoji pradžia. Tiesa, Ein Sof konceptą sukūrė vienas žymiausių kabalistų – mistiko Izaoko Aklojo (Rabbi Yitzhak Saggi Nehor, apie 1160–1235) mokinys Azrielis ben Menahemas (Azrielis iš Geronos, dab. Barselona, apie 1160–1238). Ein Sof konceptas primena neoplatonikų požiūrį į Dievą, kuris neturi jokių atributų. Tačiau kur čia galime įžvelgti Mesijo konceptą? Ein Sofemanuoja dešimt sefirotų – kabalistinio Gyvenimo medžio energijų, dieviškumo aspektų. Tiksliau, yra ir vienuoliktasis da’ath(„žinojimas“), kurio kelias vadinamas uždraustuoju, tai – ne atskiras sefirotas, o visi dešimt vienoje vietoje. Visas Ein Sofemanacijas (keter, chokhmah, binah, chesed, gevurah, tiferet, netzach, hod, yesod, malchut) galėtume prilyginti Mesijo manifestacijai Žemėje.

Mesianizmo kaip laukimo, ontologinio lūkesčio, koncepcija glaudžiai susijusi su meontologija arba nebūties teorija (gr. μή –me – „ne“, ὄν – on – „būtis“). Meontologija nagrinėja ne fenomenus, kurie neegzistuoja, o tuos fenomenus, kurie yra už ontologijos ribų. Šiuolaikinėje Vakarų filosofijoje meontologijos teoretikų nedaug (Martinas Heideggeris, Jacques’as Derrida, Emmanuelis Levinas), jos šaknys – Rytuose.

Meontologijai svarbi apofatinė teologija (gr. ἀπόφασις iš ἀποφάναι – apophanai – „parodyti ne“), dar vadinama via negativa(lot. „neigimo kelias“). Tai – su katafatine teologija kontrastuojanti epistema, bandanti aprašyti Dievą neigimais (Dievas nėra blogas, nėra sukurtas[2], nėra apibrėžiamas erdve ir laiku ir kt.). Apofatinę teologiją galime įžvelgti ne tik Islame, bet ir kitose dviejose abraomiškosiose religijose. Degančiame krūme Mozei pasirodė neišreiškiamas Dievo vardas (יהוה). Naujajame Testamente šv. Paulius kalba apie „nežinomą Dievą“ (Apd 17:23). Kapadokijos tėvai tikėjo Dievu, tačiau netikėjo, kad jis egzistuoja taip, kaip visa kita, t. y. Dievas transcenduoja virš egzistencijos. Tokiu būdu Dievo esmė mums yra visiškai nežinoma, ir ją galime pažinti tik per jo manifestacijas. Apie tai kalbama ir apofatiniuose viduramžių krikščionių tekstuose („Nežinojimo debesis“, šv. Jono Kryžiečio „Tamsi sielos naktis“), ir judėjų mistikų kabalistinėse sefirotų schemose, ir Islamo mahdizmo doktrinoje. Visos abraomiškosios religijos turi neigimo tradicijas, kurių esmė – Dievo, kuris judaizme ir Islame yra visatos kūrėjas, manifestacijos. Pagrindinė iš šių manifestacijų – Mesijas. Martinas Kavka, aptarinėdamas judaistinį mesianizmą ir Mesijo laukimą (lūkestį), kalba apie dar-ne-buvimą, pasaulį-kuris-ateis (su Mesiju kartu) – olam ha-ba[3].

Judėjų ir musulmonų mesianizmas: nuo Mozės iki pseudomesijų

Žydų eschatologijoje terminas „Mesijas“ (Melekh ha Mašiah, – „pateptasis karalius“) atsirado nusakant būsimojo žydų karaliaus iš Dovydo giminės atėjimą Mesijo amžiuje. Dabar judėjai ginčijasi tarpusavyje, kada gi ateis Mesijo amžius ir koks bus Mesijas. Pavyzdžiui, Talmude rašoma apie Mesijo atėjimą ir taikos bei laisvės periodą, kurį jis atneš žydamas ir visai žmonijai. Tai gana plačiai aprašoma į Talmudą įeinančiame traktate „Sanhedrin“ (98 a ir kt.). Visa žydų istorija – tai Mesijo laukimo istorija, įvairių šventraščio vietų lyginimas ir ženklų, galinčių nuspėti laiką, kada pasirodys Mašiah, ieškojimas. Talmude apie Mesiją yra daug istorijų. Pavyzdžiui, viename pokalbyje su pranašu Elija vizijoje Mesijas, paklaustas, kada ateis, sako: „Šiandien“.  Apie Mesiją taip pat nemažai rašoma ir Izaijo knygoje. Ypač mums svarbios šios eilutės: „Nes iš Siono ateis mokymas ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės. Taip jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti.“ (Iz 2:3–4)[4]

Judėjiškojo Mesijo įvaizdžiui didžiausią įtaką turėjo pasakojimas apie Mozę, kuris ne tik išvedė žydų tautą iš Egipto nelaisvės, bet ir dovanojo jai Torą[5]. Talmude ir Midraše Mozė vadinamas „pirmuoju išlaisvintoju“, o Mesijas – „paskutiniuoju išlaisvintoju“. Tačiau nors pasakojimas apie Mozę – mesianistinių idėjų pradžia, Mesijo įvaizdį sustiprino ir karalius Dovydas. Laikui bėgant, atsirado eschatologinės mesianistinės idėjos, paskatintos Izaijo. I a. atsirado daugybė mesianistinių žydų judėjimų, sektų. Kitaip nei krikščioniškoje pasaulėvokoje, judėjams Mesijas – tik žmogus, Dievo karalystės įtvirtinimo įnagis. Mošė Maimonidas į Mesiją žiūrėjo išvis be jokio eschatologinio ir mistinio apvalkalo: tai turėjęs būti tiesiog politinis žydų tautos išlaisvinimo lyderis. Mesianizmo idėjos, bandymai skaičiuoti Mesijo atėjimo datą sustiprėjo sunkiais istorijos periodais: maro metu XIV a., išvarius žydus iš Ispanijos 1492 m.

Nuo XVI a. kabalistinių teorijų veikiamas ėmė formuotis naujas požiūris į Mesiją: žydų tauta – kaip išrinktoji, turinti atskurti pasaulio tobulumą padedama Toros. Žymiausias šios idėjos skleidėjas buvo Šabtajus Cvi (Šacas, 1626–1676), kuris pasiskelbė esąs ilgai lauktas žydų Mesijas. Jis įkūrė žydų sabatėjų judėjimą tada, kai teologas Nathanas iš Gazos (1643–1680) paskelbė, kad Šabtajus Cvi yra Mesijas. Tiesa, vos po metų – 1666-aisiais – „Mesijas“ atsivertė į Islamą. Vis dėlto Šabtajaus Cvi sekėjų nesumažėjo ir tuomet. Turkų sultonas Mehmedas IV 1666 m. rugsėjo 16 d. suteikė Šabtajui Mahmedo Efendi vardą. Manoma, kad Šabtajus Cvi priklausė sufijų bektašių brolijai, kuriai darė įtaką „Mesijo“ kabalistinis mokymas. Po Šabtajaus Cvi atsivertimo nemažai žydų tapo musulmonais (turk. dönmeh „atsivertėlis“), save vadino ma’aminim (hebr. „tikintieji“). Iki šiol gyvuojantys Šabtajaus Cvi sekėjai judaizme laikomi eretikais. Šabtajus Cvi paliko apie 400 sekėjų, kurių vienas, pasivadinęs Jakobu Cvi, apsimetė Šabtajaus sūnumi ir atsivertė į Islamą maždaug 1687 metais. Mesiju save vadino ir Šabtajaus sekėjas Miguelis (Abraomas) Cardoso (Kardozas, 1630–1706), kitas jo mokinys Mordechajus Mokija kaip „Mesijas“ buvo žinomas 1678–1682 metais.

Vis dėlto Šabtajaus Cvi mesianizmas davė įdomų postūmį: iš pasyvaus Mesijo laukimo šis pavirto aktyviu (buvo pradėta stengtis žmogiškomis jėgomis priartinti Mesijo karalystės atėjimą). Be Šabtajaus Cvi, žymiausi žydų kilmės žmonės, skelbę save pranašais, buvo: Judas iš Galilėjos (apie 4 m. pr. Kr.); Simonas, Juozapo sūnus (apie 4 m. pr. Kr.), buvęs Erodo Didžiojo vergas; Atrongas (apie 4–2 m. pr. Kr.) , kartu su savo keturiais broliais sukilęs prieš romėnus, pasiskelbęs Mesiju, nužudytas; Jėzus Kristus, Jėzus iš Nazareto (apie 4 m pr. Kr. – apie 30 m.) – žymiausias Mesijas, juo pasaulyje tiki apie 2 milijardus žmonių; Teudas (44–46 m.); Menachemas ben Juda (Judo iš Galilėjos sūnus); Simonas Bar Kochba (apie 135 m. užmuštas romėnų per Bar Kochba sukilimą). Po Bar Kochba sukilimo mesijų amžius, atrodė, baigėsi. Tačiau vilčių, jog Mesijas ateis ir vėl, žmonės tebeturėjo.

Eschatologinio laukimo kultūra: esenai, karaimai, šiitai

Eschatologinis laukimas (lūkestis) būdingas ne tik senovės žydams, bet ir esenams bei karaimams. „Kumrane Dievo Įstatymas studijuojamas ne tik Penkiaknygėje, bet ir Pranašų knygoje, nes jos turi kumraniškajame kredo tokią pat reikšmę. Jose ne vien bandoma pagrįsti Mesijo lūkestį, bet Pranašų knygoms priskiriamas pirmaeilis vaidmuo atrandant užslėptus dalykus Mozės Įstatyme. […] Iš esenų ir karaimų Šventojo Rašto sampratos išplaukia ir patys reikšmingiausi bendri jų bruožai – mesianizmas ir eschatologinis lūkestis. Žodis „maskil“, būdingas esenų tekstams, dažnai pasitaiko ir karaimų tekstuose. Wiederis aiškina, kad juo vadinami apšviestieji mokytojai ir misionieriai, kuriems patikėtos tam tikros mesijinės pareigos ir kuriems pavesta išpirkti pasaulio nuodėmes. […] Karaimų autoriai „Damasko šalį“ plačiąja prasme taip pat laiko Mesijo žeme, kuriai lemta tapti tremtinių sambūrio vieta, grįžimo į Šventąją Žemę tašku. […] Damaskas lokalizuojamas kaip pirmoji Mesijo atpirkimo fazė. Šis atpirkimas, pasak Kumrano raštų, būsiąs dviejų eschatologinių asmenybių – Mesijo karaliaus ir Mesijo kunigo – darbas.“[6]

Eschatologinį laukimą Irano musulmonai vadina entezar (arab. intizar). Vadinamųjų Irano šiitų dvyliktininkų (tikinčių dvylika imamų, kurių paskutinis – Mahdi) mahdizmo doktrina neatsirado tuščioje vietoje. Jos konceptas suformuotas iš zoroastrizmo, manichėjizmo, judaizmo ir krikščionybės eschatologinių idėjų[7]. Pagal tradiciją, vienuoliktasis imamas Hasanas Askari mirė 874 m. Jo mirtis sukėlė sąmyšį tarp tikinčiųjų, kuris įvardijamas kaip hayra – „sumišimo periodas“. Paslaptingas vienuoliktojo imamo sūnaus likimas sukėlė daug svarstymų. Vieni manė, kad jis mirė būdamas mažas, kiti – kad gyveno ilgai ir tada mirė, o kai kurie įsitikinę, kad Hasanas Askari sūnaus išvis neturėjo. Tik nedidelė mažuma palaikė idėją, kad vienuoliktojo imamo sūnus gyvas, tik „pasislėpęs“, būvantis okultacijoje. Dvyliktasis imamas (Paslėptasis Imamas, Al Mahdi, Al Hudža, Imam Az Zaman – Laiko Imamas) gimė 869 m. liepos 29 d. (arba 255 AH – Hidžros metų – Šabano mėnesio 15 dieną) Samaros mieste (dabartiniame Irake). Šiitai dvyliktininkai tiki, kad būtent jis yra Mahdi, žmonijos gelbėtojas, kuris pasirodys kartu su Jėzumi (Isa) ir išgelbės pasaulį nuo karo ir neteisybės. Mahdi valdys penkeris metus – jo valdymas vadinamas Imamatu. Tiesa, tik šiitai dvyliktininkai tiki, kad Mahdi ir Hasano Askari sūnus – tas pats asmuo, sunitai ir kitų šiitų mokyklų atstovai tuo netiki.

Šiitai dvyliktininkai mano, kad Allahas tyčia paslėpė Mahdi nuo žmonijos iki tam tikro laiko. Pirmoji jo okultacija (ghaybat), vadinama mažąja (ghaybat al sughra), vyko 874–941 m. Tuo metu imamas bendravo su žmonėmis per keturis tarpininkus. Didžioji okultacija (ghaybat al kubra) prasidėjo 941 m. ir trunka iki šiol. Irano šiitai dvyliktininkai tiki, kad bet kurie metai gali būti Mahdi atėjimo metais. Žodis „Mahdi“ reiškia „Dievo vedamas“. Jis ateis „laiko pabaigoje“ (aker al zaman). Taip pat tikima, kad Paslėptasis Imamas turės keturis padėjėjus (nowwab / sofara’ arba‘a). Mahdi, atėjęs kaip Mesijas, turės tokį pat vardą kaip Pranašas (Muhammadas). Tačiau patariama jo nevadinti vardu, o geriau: Mahdi, Montazar („Lauktasis“), Saheb Al Zaman („Laiko Valdovas“), Al Gha’eb („Paslėptasis“), Hodžat Allah („Dievo Įrodymas“), Baqiyat Allah („Primenantysis apie Dievą“), Qae’m („Prisikėlusysis“ ir „Prikėlėjas“). Pastarasis terminas kontrastuoja su qa’ed, „atsisėdusiuoju“, terminu, kuris reiškia buvusiuosius imamus, nedalyvavusius sukilimuose prieš Umajadų ir Abasidų valdžią.

Mahdi motinos vardas – Maryam (Marija), Nardžis, Rayhana, Hodayt arba Sawsan. Ji – juodoji Nubijos (dab. Sudanas) vergė. Ji greičiausiai buvo Bizantijos princesė, pagrobta musulmonų ir parduota kaip vergė Bagdade vyrui, priklausiusiam dešimtojo imamo Ali Al Naqi aplinkai. Prieš patekdama į vergovę princesė sapnavo Jėzaus motiną Mariją bei Pranašo Muhammado dukterį Fatimą, kurios abi prašė jos atsiversti į Islamą ir leistis suimamai musulmonų karių, nes jai skirtas šlovingas gyvenimas. Samaroje dešimtasis imamas, būdamas aiškiaregiu, atpažino ją kaip būsimą Mahdi motiną ir ištekino už savo sūnaus Hasano, būsimojo vienuoliktojo imamo. Nėštumas ir vaiko gimimas buvo slepiami nuo Abasidų. Tėvas parodė naujagimį keturiasdešimčiai artimiausių mokinių, o tada vaikas buvo paslėptas. Kitaip nei ankstesnius imamus, Mahdi gimimą ir vaikystę lydėjo stebuklingi ženklai, dieviškosios šviesos ir dangiškieji pasiuntiniai. Nuo vaikystės jis rodė nepaprastas žinias ir galias. Kaip teigia tradicija, 940 m. ketvirtasis ir paskutinysis Mahdi tarpininkas gavo jo laišką, kuriame buvo pareikšta, kad jis nepasirodys „iki laiko pabaigos“. Taip prasidėjusi Didžioji okultacija tęsiasi ir truks iki eschatologinio Mahdi sugrįžimo.

Šventai įtikėjusieji Mahdi buvimu gali sutikti jį. Tai gali nutikti bet kur, nors kai kurios vietos yra labiau tikėtinos: Meka; imamų mauzoliejai; Urvas (sardab) Samaroje, kur Paslėptasis Imamas pradėjo savo okultaciją; Sahla mečetė Nadžafe ir Džamkarano šventykla Irane, netoli Komo (Qom) miesto. Susitikimas su Laiko Imamu turi gilią simbolinę reikšmę: tai – galimybė transformuoti savo tikėjimą, atgimti dvasiškai. Apie „laiko pabaigą“ bus padarytas pareiškimas (faradž), kurio tikintieji turi laukti kantriai. Atėjimą lydės ženklai (alamat), pvz., žemę smarkiai užvaldęs blogis, žinojimo perkeitimas neišmanymu, praradimas šventybės suvokimo, padedančio pajusti žmogui ryšį su Dievu ir savo kaimynais. Šie ženklai sukels iššauks Qa’emo (Mahdi) manifestaciją (zohur) ir pakilimą (korudž, qiam). Jei taip neįvyktų, žmoniją apimtų visiška tamsa. Taip pat kalbama apie penkis ypatingus ženklus:

1. Sofyani, Qa’emo priešo, atėjimas; Sofyani vadovaus armijai mūšyje prieš Mahdi;
2. Jamani pasirodymas Jemene – jis palaikys Qa’emą;
3. Nežemiškos kilmės Šauksmas (sayha, neda‘), ateinantis iš dangaus, kuris kvies žmones ginti Imamą;
4. Imamo priešų armijos pradingimas (kasf) dykumoje tarp Mekos ir Medinos;
5. Mekos gyventojai nužudys Qa’emo pasiuntinį, vadinamą Nafs (arab. siela) arba Al Nafs Al Zakiya.

Tokiu būdu įvyks Mahdi manifestacija, jo kova su blogiu ir pradinės tyros būsenos grąžinimas pasauliui. Pagal eschatologinę doktriną radž‘a, į gyvenimą sugrįš tam tikras skaičius praeities šventųjų ir jų persekiotojų – tarp jų įvyks mūšis. Gelbėtojas ne tik įtvirtins Islamą, bet ir visas kitas religijas, kad jos būtų tyros, kokios buvo pradžioje, nuolankios Dievui. Mahdi taip pat žmonijai atskleis slaptą Šventraštį.

Galutiniame mušyje prieš blogio jėgas Qa’emas nebus vienintelis. Jį lydės kai kurie šventieji, Jėzus, Pranašas Muhammadas, įvairūs imamai (dažniausiai Ali ir Huseinas). Šiame kare Mahdi valdys armiją, kurioje bus trijų rūšių karių:

1. Angelai, ypač 313 angelų, lydėjusių Pranašą kovoje prie Mekos gyventojus Badre;
2. Siaubinga dangiška būtybė Baimė (ro‘b), kuri žygiuos Mahdi armijos priekyje ir gąsdins priešus;
3. 313 Qa’emo kompanionų, sudarančių jo artimųjų ratą (džaiš).

Gelbėtojas laimės, tada Mahdi paruoš pasaulį Paskutiniam Teismui ir galutiniam prisikėlimui.

Mesianizmo virsmas iš teologijos – į filosofiją

Kaip matome, kitaip nei sunizme, kur Mahdi, nors ir pripažįstamas, bet juo niekada nebuvo itin tikima, šiizme Mesijas yra pagrindinis eschatologinių įvykių veikėjas, o mahdizmas – gerai išvystyta dogma. Taip pat labai svarbu suvokti, kad mahdizmo doktrina, būdama iš esmės teologinis reiškinys, rado savo vietą žymiausių persų filosofų veikaluose (ypač mahdizmą išplėtojo Mulla Sadra).

Žydai ortodoksai seka Mošės Maimonido „Trylika tikėjimo principų“ („Sanhedrinas“, 10 skyrius, Helek). Dvyliktasis skelbia „Žydų Mesijo“ Mašiah atėjimą:

Ani Maamin B’emunah Sh’leimah B’viyat Hamashiach. V’af al pi sheyitmahmehah im kol zeh achake lo b’chol yom sheyavo.

Aš tikiu visa širdimi Mesijo atėjimu. Ir net jeigu jis dels ateiti, aš vis tiek lauksiu jo atėjimo kiekvieną dieną.

Judėjai tiki, kad atlikdami mitzvot ritualą, jie tobulina pasaulį (tikkun olam) ir taip pagreitina Mesijo atėjimą. Ši nuostata atsirado ankstyvajame Talmudo periode. Kaip teigė tuo metu gyvenęs Rabbi Yochananas (Yohananas bar Nafcha, mirė apie 279 m.), jei kiekvienas žydas dvi savaites be sustojimo vykdytų šabo įsipareigojimus, žydų tautos nuodėmės būtų išpirktos (Talmudas, Shabbat, 118).

Talmude, Midraše ir kabalistiniame Zohare nurodomas galutinis terminas, kada turi pasirodyti Mesijas. Tai – 6000 metų nuo pasaulio sukūrimo, kaip jį įsivaizduoja judėjai, arba 2240 metai. Septintąjį tūkstantmetį, kaip Mesijo amžiaus atėjimą yra aptarę daug iškilių žydų filosofų: Katalonijos kabalistas Rambanas (Nahmanidas, 1194–1270), Portugalijos filosofas Izaokas ben Juda Abrabanelis (1437–1508), Ispanijos filosofas, astronomas, poetas Abenezra (Rabbi Abraham ben Meir ibn Ezra, 1089–1164), XI a. Ispanijos filosofas Rabbeinu Bachija (Bahya ben Josephas ibn Paquda), Vilniaus Gaonas (Gra, arba Elija ben Šlomo Zalmanas, 1720–1797), M. M. Schneersonas, Italijos kabalistas Mošė Chaimas Luzzatto (RaMCHal, 1707–1746), niujorkietis filosofas Aryeh Kaplanas (1934–1983).

Vilniaus Gaonas yra sakęs, kad paskutinysis karas – Milchemet Gog uMagog – truks tik 12 minučių, nes žmonės turės labai galingus ginklus[8]. Remiantis anksčiau minėtų kabalistų skaičiavimo sistema, pagal kurią viena pasaulio kūrimo diena prilyginama 1000 metų, šios 12 dieviškųjų minučių sudaro 43,8 žemiškųjų metų. Kaip kad Mošė Maimonidas suformulavo Mesijo atėjimą kaip vieną pagrindinių judaizmo principų, persų filosofjas Mulla Sadra – tikrasis Mahdi doktrinologijos kalvis – pavertė teologinę doktriną sudėtinga transcendentinės filosofijos (hikmat) sistema. Mulla Sadra (Sadra ad Din Muhammadas Širazi, arba Sadras, 1571–1641) – persų šiitų filosofas, teologas ir alimas, tapęs XVII a. įvykusio Irano kultūrinio renesanso šaukliu. Pasak judaikos profesoriaus Oliverio Leamano, Mulla Sadra – svarbiausias ir įtakingiausias musulmonų filosofas pasaulyje per pastaruosius 400 metų. Sadras sukūrė transcendentinės teosofijos (al hikmah al muta‘liyah) epistemą, remdamasis žymiausiomis Islamo filosofijos mokyklomis: peripatetizmu (mašša‘i), avicenizmu, Suhravardžio iliuminacionizmu (išraq), Ibn Arabi sufizmu, šiitų dvyliktininkų ašaritų teologija. Mulla Sadra iškėlė egzistencialistinį klausimą, kokia realybės prigimtis, tuo peršokdamas per keturis amžius ir atsidurdamas greta Martino Heideggerio.

Arabų kalboje žodis „eschatologija“ yra ‘ilm al-ma‘ad („žinojimas / mokslas apie sugrįžimą / prisikėlimą“). Ma‘ad gramatiškai nurodo sugrįžimo vietą. Kaip teologinis ir filosofinis terminas, jis simbolizuoja grįžimo pas Dievą (t.y. realybę, egzistencijos principą) procesą, prisikėlimą ar antrąjį pasaulio sukūrimą. Ma‘ad kaip eschatologinis konceptas, žymintis grįžimą / prisikėlimą, dalijamas į ma‘ad ruhani („dvasinį sugrįžimą“) ir ma‘ad džusmani („kūno atstatymą“). Pirmasis sandas – tai dvasių grįžimas į atkurtus kūnus.

Davidas Cookas primena, kad šiitų apokaliptinis miestas – ne Jeruzalė kaip sunitų, o Al Kufa[9]. „Kai Qa‘emas pakils, jis įeis į Kufą“. Tai – miestas dabartiniame Irake, maždaug 170 km į pietus nuo Bagdado, 10 km į šiaurės rytus nuo Nadžafo, ant Eufrato upės kranto. Kartu su Samara, Kerbela, Kazimija ir Nadžafu Al Kufa yra vienas svarbiausių šiitų miestų.

Terminas „imamas“, taikomas ir musulmonų Mesijui Mahdi, arabų kalba reiškia „lyderis, vadovas“ (paprastai turint galvoje vadovavimą maldai, taip pat – bendruomenei)“. Šiitai tiki, kad Pranašas Muhammadas pats paskyrė savo žentą ir artimiausią mokinį Ali pirmuoju imamu, jis tapo dvylikos imamų grandinės pradžia. Šiitai („Ali partizanai“[10]) į imamus žiūri itin pagarbiai. Akcentuosime, kad sąvoka „imamas“ sunitų (jie sudaro apie 90 proc. pasaulio musulmonų) ir šiitų pasaulėvokoje reiškia kiek skirtingus dalykus. Sunitams imamas veda maldą, sako penktadienio (musulmonų šventadienio) pamokslą. Imamais sunitai vadina ir islamiškosios teologijos, teisės, hadysų žinovus. Šiitų „imamo“ sąvoka susijusi su kita svarbia šiizmo filosofijos bei teologijos sąvoka ismah – „neklystantis, nedarantis nuodėmių“. Ši klasikinės filosofijos ir logikos nesunkiai paneigiama doktrina turi mistinę prasmę – juk kalbama apie Dievo pasirinktus dvylika imamų, kuriuos galima būtų prilyginti krikščionių dvylikai apaštalų ir kurie, kaip ir pranašai, yra šventi ir neklystantys. Šiitų ismah konceptas atsirado iš Abu Bakro[11] žodžių, pasakytų po Pranašo Muhammado mirties: „Dievas pasirinko Muhammadą iš visų žmonių ir apsaugojo jį nuo moralinio silpnumo“[12]. Šiitai dvyliktininkai ir šiitai ismailitai tiki, kad Dievas imamus pasirinko kaip tobulus žmones, kurie vadovautų žmonijai, mokytų ją. Be dvylikos imamų, ismah statusą turi Pranašas Muhammadas ir jo duktė Fatima Zahra (605-632). Visi jie kartu vadinami „keturiolika neklystančiųjų“ (ma‘sumun), tiksliau, labiausiai dvasiškai apsivaliusiųjų.

Taigi, apibendrindami šias nuostatas, galime teigti, jog, belaukdami Mesijo (Mahdi) atėjimo, musulmonai (šiuo atveju – Irano šiitai dvyliktininkai) laikinus jo įgaliojimus perleidžia teokratinei šalies valdžiai. Šis (laikinas) įgaliojimų perleidimas – Imamatas (imamah), turintis judėjiškąjį atitikmenį Rabinatą (Rabbonut hoRoshis) ir katalikiškąjį atitikmenį Papa (gr. Πάππας, „tėvelis“).

Nors krikščioniškosios eschatologijos nagrinėjimas nėra šio tyrimo tikslas, tačiau negalime nepaminėti ir apokaliptinės pranašystės, kalbančios apie Popiežiaus institucijos pabaigą. Kalbame apie Petrą II, pirmojo popiežiaus Petro (Jėzaus mokinio) antipodą. Annuario Pontificio teigia, jog dabartinis popiežius Benediktas XVI yra 265-asis (tiesa, pagal valdymą – 267-asis, nes Benediktas IX valdė tris kartus tarp 1032 m. ir 1048 m.).  Iš Šiaurės Airijos miesto Armagho (Ard Mhacha) kilęs arkivyskupas ir šventasis Malachijus (Máel Máedóc Ua Morgair, Maelmhaedhoc Ó Morgair, 1094–1148) yra atlikęs kelis stebuklus, tarp kurių – 112-os paskutiniųjų popiežių sąrašas, pamatytas vizijoje. Malachijus šventuoju kanonizuotas 1199 m. „Popiežių pranašystėje“ trumpomis frazėmis aprašyti paskutinieji 112 (skaičiuojant nuo Malachijaus laikų) popiežiai, iš kurių paskutinysis, ateisiantis po Benedikto XVI, vadinamas Petrus Romanus. Jis sugriaus Romą ir Romos katalikų bažnyčią:

In p̲ſecutione extrema S.R.E. ſedebit Petrus Romanus,
qui paſcet oues in multis tribulationibus:
quibus tranſactis ciuitas ſepticollis diruetur,
& Iudex tremẽdus iudicabit populum ſuum.
Finis.

Lygindami abraomiškųjų religijų Mesijo sampratą su kitomis religijomis taip pat randame paralelių. Zoroastrizme Mesijas – Saošjantas, „tas, kuris duoda naudos“, atliekantis galutinį pasaulio atnaujinimą, Frašokereti. „Bundahišne“ (GBd 30.1ff) kalbama apie „trečiojo amžiaus“ (pirmasis – kūrimo amžius, antrasis – maišymosi, trečiasis – atskyrimo) pabaigą, kai įvyks didžiulis mūšis tarp gėrio (yazatas) ir blogio (daevas) jėgų. Laimės, kaip ir kitų religijų eschatologinėse schemose, gėris. Teisingieji (ašavan), prikelti iš mirusiųjų, atsidurs šilto pieno upėje, o blogieji būsią sudeginti. Triumfuos kosminis Teisingumas (aša).

Apie Mesijo atėjimą kalba ir budistinė literatūra, pavyzdžiui, sanskrito kalba parašyta „Pranašystė apie Maitrėją“ (Maitreyavyakarana): „[Dievai, žmonės ir kitos būtybės] nebeturės turto, aukso, sidabro, namų, giminių, jie gyvens šventą gyvenimą vadovaujant Maitrėjai“[13]. Sanskrito kalba būsimasis Mesijas (Buda) vadinamas Maitrėja, pali kalba – Metteyya, tibetiečių – Džampa. Maitrėja ateis tada, kai Džambudvipoje (žmonių žemėje) bus pamirštas Mokymas (Dharma).

Sadras iš visų Islamo filosofų daugiausia dėmesio skyrė eschatologijai ir prisikėlimui (ma‘ad), kalbėdamas ir apie žmogų, ir apie kosmosą. Ketvirtojoje veikalo „Asfar“ knygoje, paremtoje Ibn Arabi įžvalgomis, Mulla Sadra atlieka išsamiausią Islamo filosofijoje žmogaus sielos (nafs) studiją – nuo jos gimimo iki galutinio susitikimo su Dievu, įskaitant ir mirties fenomenologiją. Ketvirtąją „Asfar“ knygą galima būtų lyginti su Egipto ir Tibeto mirusiųjų knygomis. Sadras Sirato tiltą[14] interpretuoja ir kaip įsivaizduojamojo pasaulio (mundus imaginalis) dalį. Visi įvykiai, kurie susiję su mirtimi, Paskutiniu Teismu ir pan., minimi Korane ir hadysuose, vyksta šiame pasaulyje, kuris savaime tėra tarpas (barzakh) tarp fizinio ir angelų pasaulių. Šis pasaulis, anot Sadro, sudarytas iš daugybės tarpinių būvių (barazikh): nuo aukščiausiojo (al barazikh al a‘la) iki žemiausiojo (al barazikh al asfal). Taigi barzakh yra tarsi krikščioniškosios skaistyklos islamiškasis atitikmuo.

Sadro metafizinė filosofija sudėtinga, ji kalba apie transsubstancinį sielos judėjimą, dvasinį (ruhani), fizinį (džismani) ir, Paracelso terminiją pasitelkus, „astralinį“ (al džism al latif) kūnus. Po mirties šie kūnai turi savo esatis, niekur nepranyksta ir yra „apgaubti“ savo veiksmų, kuriuos darė šiame pasaulyje (tai primena hinduizmo, budizmo ir džainizmo karmos teoriją).

Neturėtume pamiršti ir milžiniško žydų filosofinio indėlio į mesianizmo tyrimus ir analizę. Žydų filosofai, gyvenę Islamo pasaulyje, sukūrė kur kas brandesnę mintį nei to meto krikščionių filosofai. Kai kurie krikščionių filosofai ir teologai patyrė didžiulę tiesioginę Islamo filosofijos įtaką ir atkartojo esmines idėjas, o žydai, gavę gerą impulsą, nuėjo dar toliau ir sukūrė savo filosofines epistemas. Pasak Oliverio Leamano, vis dėlto judėjų ir musulmonų mąstytojai dažnai sutardavo kai kuriais filosofiniais klausimais, nes ir judaizmas, ir Islamas – griežtai monoteistinės religijos[15].

Žydų filosofiją įprasta dalyti į tris periodus: helenistinį (II a. pr. Kr. – I a.), viduramžių ir šiuolaikinį (nuo XVIII a.). Pasak Arthuro Hymano, „produktyviausias ir įdomiausias – viduramžių žydų filosofijos periodas, trukęs šešis šimtmečius.“[16]Viduramžių žydų filosofijoje judaizmas ir jo praktika buvo išreikšta filosofiniais konceptais. Svarbiausi – Izraelio pasirinkimas, Mozės pranašystės unikalumas, Tora ir jos amžinybė, Mesijas ir gyvenimas po mirties. X a. prasidėjusi žydų viduramžių filosofija ryškiausiai vystėsi Šiaurės Afrikoje, Ispanijoje, Egipte. Tų laikų žydų filosofai gerai išmanė arabų kalbą ir Islamo filosofiją. Daugelis žydų filosofų veikalų buvo parašyti arabiškai. To meto žydų filosofus galima būtų skirstyti į mutakalimus (teologus), neoplatonikus, aristotelininkus ir Aristotelio filosofijos kritikus.

Žymiausias žydų teologas ir filosofas, pirmasis viduramžiais – Sadija Gaonas (882-942), turėjęs savo rabinišką akademiją Suroje, netoli Bagdado. Sadija teigė, kad žmonės turi laisvą valią, nes yra atsakingi dėl savo poelgių. Kad paaiškintų teisiųjų kančias, Sadija sukūrė „meilės kančių“ doktriną, pagal kurią už kančias šiame pasaulyje bus atlyginta Ateisiančiame Pasaulyje. „Nuomonių ir tikėjimų knygoje“ Sadija Gaonas pirmasis iš žydų viduramžių filosofų rimtai užsimena apie eschatologinę schemą, kurioje aptaria Mesijo atėjimą. Jei žydai atgailaus, Mesijas ateis nedelsiant, jei ne – ateis nustatytu laiku, rašė Sadija Gaonas.

       Judaizmo epistemoje eschatologiniai ženklai, kaip manoma, yra užkoduoti senuose apokaliptiniuose veikaluose Senajame Testamente, taip pat – Kumrano (Qumran) ritinėliuose. Pastaruosiuose kalbama, kad senovės žydai tikėjosi sulaukti dviejų Mesijų, kurie bus tzadiqim (hebr. cadik, dgs. cadiqim –  „teisuolis“; plg. arab. sadiq, etiop. tsaddeq ir Voltaire’o Zadigą). Talmude (Sanhedrin 97b; Sukkah 45b) rašoma, kad žmonijoje įvairiais laikais gyveno ir gyvena bent 36 anoniminiai Tzadikim Nistarim, kurių dėka pasaulis iki šiol nėra sugriautas. Jie dar vadinami Lamed Vav Tzadikim, 36 Teisiaisiais, arba lamedvavnikais (jidiš k.). Šie šventieji yra paslėpti, niekas nežino, kur jie yra (tai primena Mahdi okultaciją ir imamus!). Taip pat sakoma, kad vienas iš šių 36 Tzadikim Nistarim gali būti Žydų Mesijas. Dvylika imamų ir 36 (tris kartus daugiau) Tzadikim Nistarim  –  ar tai tik matematinis sutapimas, turint galvoje, kad ir judaizme, ir Islame skaičiai vaidina didžiulį mistinį vaidmenį (hebr. gematriya, arab. abdžadija, gr. isosephia)?

Teisiųjų pasirodymas abraomiškosiose religijose patvirtina bendrą mesianistinę savivoką semitų epistemoje. Ši epistema, nors ir patyrė įtaką iš aplinkinių civilizacijų bei kultūrų bei pati darė tolesnę įtaką, yra unikali. Judėjų ir musulmonų Mesijo suvokimas – filosofinis Laukimo pagrindas. Nėra pasaulyje kitų dviejų taip glaudžiai susijusių religijų, kurios taip smarkiai darytų įtaką pasaulio politinėms ir religinėms aistroms. Tam tikra prasme tai tik patvirtina Mesijo atėjimo galimybę. Iš čia plaukia įsitikinimas, kad Mesijas – bevardžio Dievo bevardis pasiuntinys, ateisiantis nežinomu laiku, tačiau konkrečiai apibrėžtam tikslui.

       Išvados

Vadinasi, glaustai lyginamuoju aspektu aptarę mesianizmo sklaidos formas abraomiškosiose religijose pirmiausia galime konstatuoti, kad Mesijo samprata tiesiogiai susijusi su meontologija – neigimo keliu, via negativa. Žodžiais nenusakomo Dievo pagrindinė manifestacija – Mesijas. Kita vertus, lygindami judaizmą, Islamą ir krikščionybę – tris abraomiškąsias religijas, siejamas bendrų pranašų ir kitų teologinių subtilybių, nustatėme, kad būtent judaizmas suformavo ir išplėtojo Mesijo (Mašiah) sampratą, vėliau pagimdžiusią judaistinio, krikščioniškojo ir islamiškojo mesianizmo sąjūdžius.

1. Judėjų ir musulmonų teologų bei filosofų aprašoma Mesijo sąvoka, nepaisant kai kurių teologinių, kultūrinių, civilizacinių skirtumų, yra identiška. Judėjų Mašiah, kaip ir Irano šiitų dvyliktininkų bei kitų musulmonų Mahdi, tikslas – atnešti pasauliui taiką, suvienyti žmones, nubausti neteisiuosius. Apofatinė judėjų, krikščionių ir musulmonų teologija paremta tuo pačiu nepažįstamo Dievo konceptu.
2. Eschatologinėje musulmonų schemoje svarbus vaidmuo skiriamas Jėzui (Isai), judaistinėje didesnis dėmesys skiriamas Mozei, tačiau bendras šių abraomiškųjų religijų mesianizmo vardiklis – didysis gėrio ir blogio mūšis bei Paskutinis Teismas.
3. Mesianizmas nėra tik abraomiškųjų religijų „išradimas“. Jo ištakos – ir artimesnėse geografiškai judaizmui, krikščionybei bei Islamui religijose zoroastrizme, manichėjizme, esenų, karaimų tikėjimuose, senovės asirų ir babiloniečių religijoje. Esama sąsajų ir su hinduizmu, budizmu, džainizmu, daoizmu. Tai rodo platų mesianistinių idėjų pasklidimą Artimuosiuose, Viduriniuose ir Tolimuosiuose Rytuose.
4. Filosofinis Mesijo fenomenas tyrinėtinas ir toliau. Nors apie mesianizmą rašyta daug, lyginamuoju požiūriu jis atrodo kitoks, nei įprasta manyti: kiekviena tauta save laiko išrinktąja, ir visos jos kartu paėmus laukia, ko gero, to paties Dieviškojo Asmens atėjimo į mūsų žemę. Šis metafizinis lūkestis būdingas daugelio religijų tikintiesiems, o ypač – žydams ir musulmonams.
5. Glaudžiausiai pasaulyje susijusios judaizmo ir Islamo religijos pagimdė unikalų Mesijo (Mašiah, Mahdi) fenomeną, kurio vystymosi procesas dar nesibaigė.

PHENOMENON OF MASHIAH (משיח): METAMORPHOSIS OF JUDAIC AND ISLAMIC MESSIANISM

            SUMMARY

The article deals with phenomenon of Messianism, taking in comparison two main paradigms: one of Judaism, one of Islam (especially Iranian Mahdism). These Abraomite religions both have lots of common things while talking about culture of waiting of Messiah. The etymology, theological and philosofical discourses of identity of Messiah are here discussed. The analysis shows that Messianism as probably Assirian / Babylonian theological phenomenon which became also one of main philosophical subjects of Jewish and Islamic thinkers.

Keywords: Mahdi, mahdism (Mahdaviat), messianism, Judaism, Islam, Iran (Persia), Mulla Sadra (Sadr), entezar (intizar), Messiah (Mashiah), via negativa.

Mindaugas PELECKIS – VDU filosofijos krypties disertantas. Mokslinių tyrimų sritys: Irano (Persijos) filosofija, kultūra ir civilizacija, Islamo ir Judaizmo santykis, šiizmas, mesianizmas, LDK totorių rašytinis palikimas, šiuolaikinės subkultūros, naujieji religiniai judėjimai, konspirologinės teorijos. Paskelbė 15 knygų, 5 mokslo straipsnius.

El. paštas: mindaugas.peleckis@gmail.com