Guru Guru ir Lietuva

Istorikų duomenys Guru Guru nedomino. O ir ne kažką jie galėjo pasakyti. Pirmąsyk paminėta tada ir tada, okupuota ir vėl okupuota, ir dar okupuota... Karai, okupacijos, karaliai, kunigaikščiai, tikėjimai, marai, badai, tremtys, banditizmas, kultūra...

A, taip, kultūra. Tai – išskirtinis Lietuvos bruožas. Lietuva – kultūringa šalis, joje kultūros daug.

Kaip sakė (citata gali būti apytikslė, bet prasmę atspindi gana tiksliai) filmo „Redirected“ veikėja Saulė: „Staska, aš ne kurva, aš svajonių turiu.“

O va svajonės Lietuvoje nesipildo. Nei Guru Guru, nei daugybei jo pažįstamų ir draugų. Kodėl? Gal todėl, kad jas kažkas nuolatos atiminėjo? Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalų lyg ir niekur nėra, lito nuo 2015 m. sausio 1-osios nebebus (realiai jau dabar nėra). Kas yra lietuvis? Kokia jo tapatybė? Ar tai tas žmogus, kuris gyvena Lietuvoje? Ar tas, kuris kalba lietuviškai? Tai kad lietuviškai kalbančiųjų – pilnas pasaulis nuo Kanados iki Australijos. O Lietuvoje nelietuvių (pagal kalbą) daug, tačiau juk ne kalba esmė. Vienybė. Tačiau lietuviai susiskaldo į priešiškas stovyklas dėl menkiausio konflikto, kuris, kažkam panorėjus, tartum netyčia juos paliečia.

Kažkas buvo sakęs, kad Lietuva – drąsi šalis. Kultūringa – taip. Bet ar drąsi? Pakelti prieš save ranką Lietuvoje sugebama. Tam reikia drąsos. Drąsos reikia ir maldauti darbdavio nors minimalaus atlyginimo. Tik pirmu atveju basta sėkminga, antru – dažniausiai ne.

„Švogerių respublika“ sumažėjo iki „švogerių klano“.

Kas ne su JAIS, tas vienas lauke (ne)karys.

Bandėte iš žmonių atimti viltį. Pavyko. Daugelis neištvėrė. Dar nemažai kas neištvers.

Tai kur, po velnių, ta Lietuva?

Lietuvos nebėra.

Ir nekaišiokit man Konstitucijos. Tai – Šventraštis. Bet gyvenime viskas kitaip nei Šventraščiuose.