Dieviškumas

Tas skonis toks įprastas, ir taip įprasta būti išėjus. Dieviškumo perteklius palieka mane per akis. Nuodugniai glosto skruostus. Stabteli ties strazdanom. Ramiai atsikvepia ir išgaruoja. Toks jau tas Dievo patvarumas.

Vėl žaidžiam šachmatais – žirgas, karalius ir bokštas. Nebepažįstu jų. Jie per seniai išėję. Tau šachas, ir matas tau. Tau visos pasaulio šventyklos. Pinigėlis velniui – kaip viską bepadalinti. Šerkšnu išvagota viskas – negalima liestis, negalima būti kartu per ilgai. Reliatyvumo teorija. Skaičiuoju sugrubusiais pirštais – vienas, kad būtum pilnas, toliau viskas tik pinasi – dviveidžiai trisluoksniai devyngalviai.  

Ir taip prašvinta. Net jei ne danguj. Ir lieka tik tuodu, o jie – tai tik mes. Pigesni pažinimo šviesoj, tik be nuolaidos ir vis neprašyti. „Kokia panaši į mane“, – atsidūstu.

Mano beprotybė.