(Savi)staba

Sužlugdyti civilizacijos laimėjimų, netenkame įgimtų galių, ir jau nesugebame pakelti bulvių maišo, iškasti tranšėją ir pakelėse pasėti savo beprasmius žingsnius: iš namų į mokyklą, į universitetą, į darbo biržą... Ir kai pavargę grįžtame iš kažkur, krentame pro šalį, nepataikę nei į lovą, nei į fotelį. Atsitrenkiame į langą ir, springdami aštriomis panoraminėmis šukėmis, giedame apie rožinius saulėlydžius, kurie dubliuoja migdomąsias tabletes ir ramina sienas, kad sumažėtų žemės trauka ir sunešioti batai evoliucionuotų į septynmyles slides.

Pasiilgę aukštikalnių šalčio, mes lipame ant stogų, moliniais čerpių klavišais skambiname ilgesingus noktiurnus varnoms, pelėdoms, apuokams. Šalin tapybą! Nudažę akis dangiška rūko spalva, neišvysime rojaus tolių, nes sidabrinės arfos jau išdalintos vabalams maldininkams ir dvasiniai keliai praradę geometrinį tikslumą veda tik į virtualias kapines. Greitai senstame, nes ant raukšlėtų veidų vis sunkiau auginti rausvus pomidorus ir smegenis aptverti spygliuota viela, kad agnostikai termitai nesugraužtų dvasinių žinių likučių.

- - -

Ir galime tik ilgai žiūrėti, kol pavyks prarasti minčių greitį, ir pastebėti, kaip beprotiškai lėtai keičiasi paprastas peizažas ir pradeda ryškėti išminčių praminti balti debesų takai.

Vilnius, 2014 m.