Sniego paukščiukai

O tu pameni, kaip mes šokom Islandijoj? O tu pameni vis atgimstančius paukščiukus – iš spanguolių į dangų? Kol neprakiuro dangus. Ir kol laikas vėluojančių nepasivijo. Dabar telieka laiko uostai. Neatimtų nėra. Ir nežinia, ar neparduodamų beliko.

O tu pameni – juk ant stogo ne varnos, o mes. Dievas tyliai atsiverčia knygą, bet neskaito. Jis skaito gatves. Stebi mus, ugnim išvalytus.  Ir mes stebime jį – paprastai, ir susikalbam taip, kaip nemokam. Čia sniego dulkės, ir mūsų ašaros primena juoką. Baltų drobulių kambary išsiskaičiuojam po vieną. Beveik brėkšta. Rytas gilus. Pilnas paukščiukų. Kažkas danguje užgesina žibintą. Užsimerkiam – ir mes taip tyliai švintam...