Ateivis

Girvinas sustaugė. Jeigu atsilieps šunys – vadinasi, rytas. Gyvūnai, išvesti atlikti gamtinių reikalų ir pabendrauti su praeiviais, itin jautrūs bet kokiems garsams – ypač žmogaus staugimui. Girvinas sukaukė dar kartą, garsiau. Rezultato jokio. Yra dar vienas būdas – reikia pasiųsti žinutę Aisčiui.

Žagtelėjo, pyptelėjo, skambtelėjo Aisčio telefonas. Žinutė: „Rytas ar vakaras?“ Aistis skubiai atrašė: „Vakaras“, ir netrukus gavo atsakymą: „Varyk“. „Aš ne vienas“, – atsakė Aistis. „Visi“, – patvirtino Girvinas.

– Smilte, važiuokime pas Girviną. Paklausysime muzikos...

Mergina neprieštaravo, o Aistis apsidžiaugė – kur eiti, kai piniginė tuščia?

Girvinas vilkėjo žiauriai per didelį kostiumą, kurį nusipirko ypatingiems atvejamas skudurinėje, pusvelčiui, už tris litus. Smiltė apstulbo, bet Girvinas neapsiribojo garderobo invazija.

– Aš nesu dvasininkas! Esu holograma! Grupė The Church „Sometime Anywhere“ ir aš specialiai jums, visam virtualiam pasauliui, be garso, be žodžių, padainuos paskutinę CD dainą: „The Dead Man‘s Dream“. Džiaugsitės gyvenimu beveik penkias minutes.

Girvinas suvyniojo reklaminę skrajutę ir žiopčiojo į ritinį, tarsi į mikrofoną. Pagaliau atrakcija pasibaigė. Girvinas užbaigė spektaklį saugiu, bet pakankamai efektingu griuvimu ant kilimo.

– Ir tai viskas? – ironizavo Smiltė.

– Pasvajokit! – atrėžė Girvinas. – Antras šou numeris – susitikimas su ufonautu...

– Kur? – nė kiek nenustebo Aistis.

– Eime, nėra laiko aiškinti... Brangi kiekviena sekundė.

Praeiviai smerkiančiai stebėjo Girvino aprangą.

– Žiopliai, provincija... Atsilieka nuo mados!

Pagaliau trijulė sustojo prie didžiulio prekybos centro, kosminės bazės, pasak Girvino.

– Kur dingo ufonautas? – smalsavo Aistis.

– Kantrybės! – beveik supyko Girvinas.

Ilgai laukti neteko. Prie jų prislinko kažkoks valkata ir paprašė lito.

– Gausi penkis, jei pasakysi, iš kokios planetos atskridai?

Valkata it oro balionėlius išpūtė akis. Pasikasė pakaušį ir tylėjo. Ateivis. Jokių abejonių. Saugo paslaptį, nenori būti demaskuotas ir sugautas.

– Kaip nori... Negausi lito.

Ateivis ilgai mąstę ir pagaliau pasiryžo:

– Iš Marso...

– Še, pragerk pinigus! – džiūgavo Girvinas. – Dabar tikite, kad žemėje pilna ateivių?

– Valkatų, – pasipiktino spektakliu Smiltė.

– Koks skirtumas, – nusijuokė Aistis.

Vilnius, 2014 m.