Dangaus Marška

Neretai dėmė, nežinia kiek laiko sėdinti dangaus drobėje, užvaldo, verčiasi spitrinama į ją ir gimdo viltį sulaukti kiaušinio lukšto prasikalant ir Šventojo atvaizdo pasirodant. Rodos, sekundės reikalas ir stebuklas, tarsi gėrybių geizeris ištrykš, nušvisdamas laimės žiburiu. Jausmo apimtos lūpos prabyla ir lyg uogas paberia maldos žodžius: ,,...Dieve, mūsų tik tarp mūsų. Tu esi Danguje, visatoje kur mano akys tavęs neapčiuopia. Šiurpuliai kūnu perbėgę lyg ėduonis sugelia, kai pagalvoju, jei man tektų ten įsikurti. Yra pavojus prasmegti, esu per sunki, nuodėmingas mano kūnas ir siela, o protas linkintis prietėliui blogio. Kadangi tu esi siela, teesie Šventas tavo vardas. Šventai apie tave mąstau ir gerbiu už tavo stebuklus Žemėje ir Danguje. Amen.

Kitu kartu atėjęs pakabini savo sielą akimis, padžiauni tarsi dėmėtą rūbą ir leidiesi viduje glūdinčiam apdangalui neišmatuojamame dangaus plotyje bei ilgyje skalbtis. Atgailauji už savo nuodėmes. ,,...Duonos trupinyje įsikūnyji, kasdieniame kuris ant stalo padedamas. Leidi riekiamas kad pasisotintume. Tavo kūnas kraujuoja. Už tavo žaizdas geriame vyną. Atleisk mums mūsų kaltes ir atleisk manasias, Dieve’’.

Atriekus maldos riekę, oro pojūtis sielon įsėlina. ir krūtinė prisipildo dangaus kvapu. Taip gera, nes plokščios ribos susiliejo, uždara erdvė ištirpo, jautiesi pakviestu ir laukiamu aukštybėse.

Čia ir šventųjų paveikslai,  jų sustingę šalti siluetai, gebantys kalbėti akimis. Akys – smegenų agentai. Jos slypi po kaukole, vadinama žmonijos seifu, vertė jų – brangesnė nei pinigas. Kuomet smegenims reikia peno, akys išsišauna erdvėn ir zuja dirbdamos savo darbą. Akys, užkliudžiusios siluetą, prabyla lūpomis ir beria  žodžius: ,,...Sveika, Marija, kalbinu tave, nes esi moteris, viena iš Maloniųjų. Gatvėje nesutikta, o jei sutikta neatpažinta. Prasilenkta žvilgsniu neužkliudžius. Esi dorybėje ir esi pagirta mūsu tarpe, kasdien paminint ir užtarimo keliskart dienoje prašant. Dėkingi tau už tavo sūnų Jėzų. Užaugintą ir žmonijai paaukotą. Vienatinį. Esi kantri bei atlaidi. Melsk už mus nusidėjelius. Amen.’’

Tuomet be ašarų išsiraudi, nes viltį, kaip nemokamą dovaną gavai ir eini pažintu keliu namo, kur tave sutiktas šuo nežinia už ką aploja.

Smalsus Saulės spindulys, besikeliantis šiai dienai, pasibeldžia į vitražą. Kiek jis gyvens? Kokia jo gyvenimo prasmė? Jam neaktualu. Vienadienis. Vitražas pabunda, nušvinta jį išvydęs, nes stiklui vienatvė sunkiai pakeliama. Paliestas tampa įvairiaspaviu.  Žėri, simbolizuodamas dviejų vienišų sielų sąjungą. Vienas lauke ne karys. Dviem susijungus, kitiems tampa geriau.

Nelauktai palubėse išnyra skaidrus angelų balsas, šlovina spindulio ir stiklo sąjungą. Angelai neskuba, jie – jau amžinybėje, belaikėje erdvėje. Nesudėtinga. bet neįprasta melodija bažnyčios skliautais vilnija, liejasi šaltiniu, iš kurio gaivasties semiasi ją geriantieji. Lotyniškas tekstas prakalbina Dievą. Kažkada Grigalius įteisino tinkamiausią muziką skliautams aidėti, ją pavadindamas choralu. Tik ypatingo balso savininkui patikėta ją atlikti. Ar susimąstėte, ko vertas šio švariai – tyro balso savininkas besimeldžiantis Dievui melodijos pagalba?

Vargonai krūtinę išpučia ir savo plaučius parodo galybės įgavę. Paliesti griaudi ir triumfo valanda išmuša. Pedalus turi tam, kad pas Dievulį į dangų važiuotų. Jam dovanų  giesmių ir trelių nuvežtų.

Dievo namai – atviri, erdvūs su gaiviais skliautais, žėrinčiais saulės spinduliais ir nebyliomis figūromis, tik jo paties nėra.