Aš esu pašėlusiai dėkinga grįždama čia. Ledo, ugnies, vėjo, elfų bei ramiai šnekančių žmonių šalis. Grįžtu. Kur amžina naktis. Kalėdinės dainos, turistų išvarginti vietiniai gyventojai ir vėjas vėjas vėjas.
Šiaurės pašvaistė, bemiegės naktys, jaudulys ir amžinos pamokos. Mokausi mokyti. Mažyčiai žemės drebėjimai iki paširdžių.
Nėra seismografo sielos sukrėtimams matuoti. Todėl tik šypsausi. Todėl pasitikiu, kad po tokių tamsių dienų visada ateina šviesios naktys.
Ir nebežinau, ar šiurpulys nuo šalčio, sniego ar dėl meteorų lietaus. Ištisi gyvenimai, suvynioti į minučių popierėlius. Laižau, skanauju, skandinu juos arbatoj, vandenyne ar vyne. Pakylu aukštai aukštai ir, kaip visada, lieku čia.
Tada lyju. Krintu iš taip aukštai. Iš savęs į save. Nes tik taip formuojami gražiausi sielos peizažai.